TAUTININKŲ SĄJUNGOS BENDROJI PROGRAMA

2011 m. gruodžio 17 d. atkurtoji Tautininkų sąjunga, tęsdama 1924–1940 ir 1990–2007 metais veikusios Lietuvių tautininkų sąjungos politines tradicijas, priima šią atnaujintą politinės partijos BENDRĄJĄ PROGRAMĄ.

TAUTA

 

Tauta – žmonių bendruomenė, kurią sieja bendra teritorija, kilmė, kalba, gyvensena, papročiai ir savimonės ryšiai, bendras istorinis likimas. Skirtingai nuo kitų, laisviau pasirenkamų ir mažiau įpareigojančių pilietinių ryšių, tauta vienija tiek prigimtinę, tiek dvasinę esmę. Tautos vertybių ir interesų gynėjas, tautos ugdymo, stiprinimo ir saugumo garantas, jos atsakomybės už tautos gyvenimą pagrindas yra tautinė valstybė. Tik tautinė valstybė gali laiduoti tautos gyvybingumą ir jos tęstinumą per amžius.

Turi būti gerbiamos visos tautos, savo valia, jėgomis ir darbu kuriančios ir stiprinančios savo bendruomenes, savo valstybes, gerbiančios kitas tautas ir nesikėsinančios į jų valstybingumą bei tautinę savimonę. Nė viena tauta negali būti laikoma geresne ar blogesne, aukštesne ar žemesne už kitas. Mums nepriimtinos ideologijos, raginančios savo tautos gerovę kurti žeminant ar paminant, pajungiant ar išnaudojant kitas tautas.

Istorija mus moko, kad stiprėjantis susvetimėjimas tarp valstybės ir tautos, nusivylimas ir nepasitikėjimas valstybe bei jos institucijomis, viešųjų tautos poreikių, teisės ir atsakomybės pamynimas, kai valstybę siekiama paversti savanaudiškų grupuočių savivalės priemone ar tik iškaba – tai kelias į naujas nelaimes ar net pražūtį. Tautininkų sąjunga sieks, kad į Lietuvos vidaus ir tarptautinę politiką būtų sugrąžinta konstitucinė tautos valios pirmenybė.
 

MŪSŲ PAGRINDINIS TIKSLAS – TAUTOS GEROVĖ

 

Tautininkai bendradarbiaus su politinėmis partijomis ir organizacijomis, kurių nuostata – bendras darbas visų Lietuvos piliečių gerovei, Lietuvos valstybės stiprinimas. Mūsų, tautininkų, ideologija yra ne skiriančioji, bet vienijanti, ne uždarumo, o atvirumo, pažinimo ir bendradarbiavimo ideologija.

Mūsų tikslas – ne atskirų žmonių grupių, ne luomų ar klasių, ne dešinės ar kairės, bet visos pilietinės tautos, kurios pagrindą sudaro lietuvių tauta, gerovė. Tautos gerovės pamatas – palankios sąlygos kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimo kokybės augimui. Mūsų pasirinkimas – vienyti įvairių pažiūrų, įsitikinimų, tikybų Lietuvos piliečius, kurių politinė veikla nukreipta į asmens, šeimos, bendruomenės ir lietuvių tautos kuriamųjų galių išlaisvinimą bei augimą, ir visokeriopai juos skatinti spręsti svarbiausius Lietuvos valstybės uždavinius.

Savo programinį tikslą Tautininkų sąjunga pasiryžusi įgyvendinti stiprindama lietuvių tautos gyvybingumą, puoselėdama jos dorovines nuostatas, savimonę ir atsparumą kosmopolitizmo ir globalizacijos poveikiams, ugdydama Lietuvos piliečių meilę savo Tėvynei, stiprindama Lietuvos valstybę ir plėtodama jos ūkį, paremtą gausiu tautos viduriniuoju sluoksniu, taip pat tobulindama valstybės valdymą, teisėkūrą ir teisėsaugą, plėsdama bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis ir tautomis.

Tautininkai mano, kad būtent šiuo tikslu turi būti paremta kiekvienos Lietuvos politinės partijos misija. Visos jos vienaip ar kitaip tokį tikslą skelbia, nors siūlomi būdai, kaip jį pasiekti, yra arba skirtingi, arba pateikiami gana padrikai. Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug būdų ir palyginamųjų rodiklių, kaip išmatuoti kiekvienos tautos gyvenimo kokybę, todėl kiekvienos valdančiosios partijos ar partijų koalicijos veikla turi būti įvertinama konkrečiais pasiekimais, gerinant šiuos rodiklius, auginant tautos „laimės indeksą“.

Tautininkų sąjunga,

suprasdama, kad lietuvių tauta be jos pačios sąmoningumo, nuolatinio rūpesčio savo šalies likimu ir tvirtos lietuviškos nuostatos, kad savo valstybėje esame šeimininkai, nebeturėtų ateities,

suvokdama, kad Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kurioje lietuvių tauta turi galimybę ir pareigą kurti savo gerovę šiandien ir rytoj,

žinodama, kad negalima atidėlioti darbų ir veiksmų, kurie ryžtingai sustabdytų šiandieninį lietuvių tautos nykimą, naikinimą ir naikinimąsi,

laikydamasi nuostatos, kad dabartinę užsitęsusią pilietinę suirutę galima įveikti tik iš esmės atsigręžiant į mūsų valstybės lietuvišką savastį, atkuriant joje pasitikėjimo ir bendradarbiavimo dvasią,

kelia sau ir valstybei šiuos svarbiausius uždavinius:

– saugoti ir stiprinti Lietuvos, kaip vientisos tautinės valstybės, suverenias politines galias, jos teisės viršenybę, Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtas garantijas, politinę savivaldą bei tarptautinį pripažinimą,

– ugdyti lietuvybę, stiprinti lietuvių tautos dvasines galias ir nacionalinės kultūros gyvybingumą, ypač daug dėmesio skiriant šeimai, mokyklai, mokslui ir meninei kūrybai, etninio bei gamtos paveldo išsaugojimui ir dorovinių nuostatų puoselėjimui,

– stiprinti Lietuvos ekonomiką, sudarant kuo palankesnes sąlygas plėtotis verslui ir panaudojant tam socialiai orientuotos rinkos ekonomines priemones bei valstybės investicijas į pridėtinę vertę kuriančią gamybą,

– užtikrinti Lietuvos valstybės socialinę darną, visų joje gyvenančių asmenų bei jų turto saugumą,

– kiekvienam lietuviui, nepriklausomai nuo vietos pasaulyje, kur jis nuolat ar laikinai gyvena, padėti pajusti, kad jis yra mūsų tautietis, sudaryti jam palankias sąlygas grįžti į Tėvynę.
 

I. TAUTOS STIPRINIMAS

 

1.1. Asmenybės tobulėjimas

Tautos ir valstybės stiprinimas neatsiejamas nuo išsilavinusių, tvirtas dorovines ir patriotines nuostatas turinčių, darbščių ir kūrybingų asmenybių ugdymo. Stipri, dora, tobulėjanti asmenybė – stipri ir tauta. Asmenybė pirmiausia auga šeimoje, mokykloje, socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, veikiama mokslo žinių, kūrybos ir žiniasklaidos. Asmens orumas neatskiriamas nuo jo saviraiškos bendruomenėje, viešajame tautos gyvenime. Todėl valstybė turi visokeriopai skatinti jo saviraišką, kūrybiškumą, lavinimąsi, laisvą mąstymą, stiprios valios ir konstruktyvios veiklos ugdymą, taip pat remti pagyvenusių ir negalią turinčių žmonių socialinę integraciją, kiekvienam piliečiui užtikrinti galimybę mokytis ir tobulėti visą gyvenimą.

Tautininkų siekis – sudaryti sąlygas kilnios, taurios asmenybės ugdymui. Didžios asmenybės kelia tautos vertę, o tautos gerovė yra tiesiogiai susijusi su asmens gerove. Visuomenės pareiga – padėti žmogui, žmogaus pareiga – talkinti visuomenei, taigi savo bendruomenei ir tautai. Valstybės visuomeninis gyvenimas turi būti grindžiamas pilietinės tautos vienybe ir sutarimu. Asmens teisės neatleidžia piliečių nuo pareigų šeimai, bendruomenei, tautai ir valstybei. Bendrieji visuomenės interesai, svarbūs tautos visumos išlikimui, gyvavimui ir pažangai, turi būti laikomi aukščiau už asmeninius.

Asmenybė turi būti ugdoma nuo vaikystės. Netoleruotini net mažiausi nusikaltimai ar nusižengimai prieš vaiką ir jo žmogiškąjį orumą. Visomis priemonėmis turime kovoti su asmenybę ir šeimą žlugdančiais reiškiniais: tvirkinančia propaganda, prostitucija, narkomanija, vartotojišku požiūriu į gyvenimą. Nepriimtinas vis labiau plintantis bendras gyvenimas nesusituokus, homoseksualių santykių propagavimas. Teisę į gyvenimą turi ir dar negimę kūdikiai. Tautininkai kviečia žiniasklaidos ir pramogų industriją stabdyti beatodairišką prievartos, alkoholio, sekso, smurto propagavimą.

Žiniasklaida turi tapti svarbiausiu valstybės pagalbininku įgyvendinant jaunimo dvasinės kultūros, vertybinių orientacijų ir kūrybiškumo ugdymo programas. Nei valstybei, nei privačiam asmeniui nevalia lobti jaunosios kartos dvasinio luošinimo sąskaita.

1.2. Šeima, bendruomenė, visuomenė

Tvirta, dorovinga šeima, nuolat besirūpinanti savo vaikų auklėjimu, yra tautos ir valstybės pamatas, jos stiprybės ir garbės garantas. Pripažįstame tik vyro ir moters sudaromą santuoką. Tėvai privalo auklėti savo vaikus, ugdyti Tėvynės meilę, pasirengimą dirbti ir aukotis jos labui, o vaikai turi gerbti tėvus ir globoti juos senatvėje, saugoti ir gausinti jų palikimą. Tėvų įtaka bei reikšmė vaikų fiziniam ir dvasiniam augimui neprilygsta jokiam kitam poveikiui.

Tautininkai sieks įgyvendinti veiksmingas socialines irfinansines priemones aprūpinti ir skatinti gausias šeimas, kuriose vaikai auklėjami dorais, ištikimais ir atsidavusiais savo Tėvynei piliečiais. Tam valstybė turi pakankamai išteklių. Vaikų auginimą ir auklėjimą normalioje, t. y. santuoka pagrįstoje šeimoje, iki pilnametystės arba kol įgis išsimokslinimą tautininkai pripažįsta svarbiu darbu, kuris turi būti ne tik tinkamai apmokamas, bet ir įskaičiuojamas į socialiniam aprūpinimui senatvėje būtiną darbo stažą.

Kita vertus, vaikai jokiu būdu neturi tapti pasipelnymo šaltiniu asocialioms šeimoms. Tokių šeimų vaikais turi pasirūpinti valstybė, per savo institucijas ir visuomenines organizacijas suteikdama jiems globą ir išsimokslinimą.

Šeimos ir bendruomeniškumo skatinimo politikoje tautininkai laikosi šių pagrindinių nuostatų:

Šeimos samprata, apibrėžtis ir paskirtis. Šeima – tai santuoka grįsta vyro ir moters abipusiai savanoriška sąjunga. Taip suprantama šeima yra viena iš pagrindinių Lietuvos konstitucinių vertybių. Atmetame visus mėginimus ją paneigti ar pakeisti. Svarbiausia šeimos paskirtis – žmogiškosios gyvybės ir sąmonės tęsimas. Šeima – pirminė bendruomenė, kurioje žmonės mokosi mylėti artimą, atranda skirtybių vienybę.

Šeimos teisės ir pareigos. Šeimai priklauso pirminė teisė ir pareiga ugdyti augančio ir bręstančio žmogaus dorybes ir vertybes. Šeima privalo užtikrinti pagrindinius vaiko poreikius, sąlygas jo fiziniam, protiniam ir dvasiniam tobulėjimui, pagarbą jo orumui ir pažiūrų raidai. Pensinio amžiaus ir negalią turinčiais šeimos nariais pirmiausia rūpinasi šeima.

Šeimos apsauga. Alternatyvių šeimos sampratų propagavimas turi būti draudžiamas. Švietimo įstaigose bet koks lytiškumo arba jo paskirties sampratos, prieštaraujančios konstitucinei, teikimas yra draudžiamas. Nesantuokinius lytinius ryšius propaguojanti informacija vaikams ir paaugliams draudžiama. Homoseksualius, pedofilinius, sadistinius santykius ar kitus iškrypimus propaguojanti informacija – draudžiama.

Šeimos gerovė. Jaunoms šeimoms (bent vienam iš tėvų esant jaunesniam nei 25 metų), daugiavaikėms (turinčioms daugiau nei 3 vaikus), skurstančioms, globojančioms pensinio amžiaus arba neįgalų narį šeimoms taikomos mokestinės lengvatos gyvybinių reikmių ir kultūros srityse, taip pat lengvatinės sąlygos įsigyti būstą ir gauti darbą.

Vietinių bendruomenių reikšmė. Vietinėms bendruomenėms skiriamas aktyvus vaidmuo savivaldoje. Savivaldos institucijos privalo atsižvelgti į vietinių bendruomenių reikalavimus, rengdamos apklausas ar/ir diskusinius susitikimus su jų atstovais. Šios bendruomenės, registruotos savivaldybėse, turi gauti teisę teikti savo sąrašus savivaldybių tarybų rinkimuose, kelti kandidatus į renkamo seniūno pareigas.

Religinių bendrijų statusas. Visų teisėtai veikiančių religinių bendrijų teisės ir pareigos – lygios. Jos visos gali tomis pačiomis sąlygomis įsigyti ir naudoti bendruomeninę nuosavybę, steigti visų lygių mokyklas, kurių diplomai pripažįstami vienodai, jei atitinka bendrus švietimo kriterijus. Religinių bendrijų mokesčiai skaičiuojami vienodai.

Pilietinės visuomenės samprata. Visi Lietuvos piliečiai laikomi vienos darnios visuomenės nariais, kurios pagrindą sudaro lietuvių tauta. Lietuvių tautą sudaro tiek Lietuvos piliečiai, gyvenantys ir dirbantys savo valstybėje, tiek ir lietuviai, gyvenantys už jos ribų – etninėse lietuvių žemėse ir išeivijoje. Griežtai atmetame klasių kovos, supriešinimo ir diskriminavimo idėjas. Siekiame socialinės pusiausvyros ir darnos. Pagrindinis visuomenės principas – ne vienovė, o vienybė.

1.3. Mokykla ir švietimas

Mokykla privalo ne tik suteikti žmogui, jo visaverčiam savarankiškam gyvenimui būtinų žinių, bet ir tobulinti jo gebėjimus, ugdyti dorą ir atsakingą asmenybę, patriotines nuostatas, bendruomeniškumą. Mokyklai tenka svarbiausias tautos ugdymo darbas. Tautos tikslus įgyvendinanti švietimo sistema yra ypač veiksminga nacionalinio saugumo, valstybės ir visuomenės gerovės užtikrinimo priemonė, kainuojanti nepalyginti mažiau nei policija, teismai, kalėjimai ar rūpinimasis suluošintais piliečiais. Prieškarinė tautininkų vykdyta švietimo politika daugeliui dešimtmečių sutelkė tautą, sustiprino jo galias, padėjo atlaikyti okupacijos laikotarpį. Ji iki šiol teikia tinkamus pavyzdžius ir kokybės standartus bei nenuslūgstantį postūmį šiandieninei švietimo politikai.

Tautinėms vertybėms atidi mokykla turi tapti svarbiausiu patriotinio auklėjimo ir bendruomenės kultūros židiniu. Remdamasi gražiausiomis mūsų tautos tradicijomis ir morale, mokykla turi ugdyti išsilavinusią, dorą, sąžiningą, darbščią ir patriotišką asmenybę, aiškiai suvokiančią savo ryšį su gimtuoju kraštu, gerai žinančią savo tautos ir valstybės istoriją, pasiryžusią ginti ir puoselėti Lietuvos valstybę pasiaukojimu, darbu ir kūryba. Taip pasirūpinsime ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų vaikų Lietuva – dora, kūrybinga, išsilavinusia ir turtinga.

Mokykla pasieks savo tikslus tik tuo atveju, jei mokytojo profesijai visuomenėje bus suteikta ta vieta, kuri jai priklauso. Mokytojo darbas yra ne tik reikšmingas, bet ir sunkus, reikalaujantis pašaukimo ir pasiaukojimo, todėl tą darbą atitinkantis atlyginimas, ypač mokytojų, dirbančių kaimuose ir rajonuose, negali būti našta, nepakeliama valstybei. Be to, neturi būti nė vieno mokyklos nelankančio vaiko. Ugdant jaunąją kartą būtina mokytojų, tėvų ir vietinės bendruomenės sąveika.

Valstybė neturi galimybės finansuoti privačių mokyklų. Tačiau privačios mokyklos Lietuvoje turi veikti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas programas ir užtikrinti reikiamus mokymo standartus. Bendrojo lavinimo programų rengimui turi būti pasitelkti tiek švietimo organizavimo mokslininkai, tiek praktikai, platinama geriausia mokyklų praktika.

Nepritariame tokiai bendrojo lavinimo istorijos mokymo programai, kurioje mažinama ir menkinama Lietuvos istorija, tiktai jos nuotrupas įterpiant į visuotinę istoriją, o lietuvių kalbos bei literatūros mokoma gana fragmentiškai. Sieksime, kad Lietuvos istorijos bei gamtos pažinimas, lietuvių kalbos bei literatūros žinios mokykloje netaptų antraeiliu dalyku. Atvirkščiai – pasaulio ir kitų tautų istoriją mokinys geriau supras ir pažins tik per gilų savo šalies istorijos suvokimą, o kitų kalbų geriau išmoks, suvokęs savo kalbos grožį ir turtingumą.

Sieksime kaip atskirą dalyką įvesti reformuotą, privalomą dorinį, tautinį ir pilietinį ugdymą (etnokultūrinį ugdymą), įtraukiant į jį tautinės kultūros, vietinių tarmių, savo krašto istorijos mokymą bei pilietinės atsakomybės nuostatų formavimą. Rytų Lietuvai turi būti parengtos specialios valstybinės švietimo, taip pat investicijų į švietimo įstaigų tinklą programos, atsižvelgiančios į šio regiono specifinę tautinę sudėtį, silpną lietuviškų mokyklų tinklą ir dar nepakankamą kitų tautybių gyventojų integraciją į Lietuvos pilietinę visuomenę. Būtina sustiprinti tiesioginę Švietimo ir mokslo ministerijos įtaką bei metodinę paramą šio regiono mokykloms.

Stabdysime mažų mokyklų naikinimą ir neapgalvotą, mechanišką mokyklų tinklo „optimizavimą“. Sieksime išsaugoti kaimo mokyklų tinklą. Ten, kur tokios mokyklos jau uždarytos, sieksime išsaugoti jų vaidmenį vietinei bendruomenei, jų patalpose kurdami daugiafunkcinius kultūros centrus, išsaugodami kaip viešąsias bibliotekas. Nutrauksime ydingą ratą, kai dėl mokinių skaičiaus mažėjimo mažėja mokyklų Lietuvos miesteliuose, o dėl mokyklų mažėjimo būsimi tėvai palieka miestelius (toliau vyksta jų depopuliacija).

Pagrindiniai tautininkų siūlomos politikos švietimo srityje bruožai yra šie:

Valstybinių mokyklų pertvarkymas, tautinės segregacijos panaikinimas. Valstybinių mokyklų moksleiviai po mokyklas skirstomi teritoriniu pagrindu – pagal gyvenamąją vietą, jei tėvai nepasirenka kitaip. Siūlome atsisakyti valstybinių mokyklų skirstymo pagal tautinius požymius. Valstybinėse mokyklose gali veikti klasės, kuriose dalis dalykų mokomi nevalstybine (tautinės bendrijos) kalba, tačiau valstybine kalba dėstomų dalykų turėtų būti ne mažiau kaip 50 nuošimčių.

Pilietinio ugdymo reforma, tautinio ugdymo įvedimas. Pilietinis ugdymas – privaloma disciplina, kurios turinyje mokymas apie piliečių teises turi būti derinamas su mokymu apie pareigas. Pagrindinis pilietinio lojalumo objektas – Lietuvos valstybė. Pilietinio ugdymo programose pateiktini tiek lietuvių tautos, įskaitant etninių žemių ir išeivijos lietuvius, tiek ir tautinių mažumų patriotinio lojalumo Lietuvai pavyzdžiai.

Dorinis ugdymas. Privalomas dorinis ugdymas – etikos disciplinoje arba integruotas į tikybos discipliną – turi diegti moralinio universalumo ir altruizmo nuostatas. Remiantis istorijos, filosofijos, psichologijos žiniomis, doros dėsniai turi būti atskleidžiami gyvenimo būtinybės šviesoje.

Sveikos gyvensenos ugdymas ir lytinis švietimas. Lytinis švietimas privalo būti orientuotas į rengimą santuokai ir šeimai. Remiantis biologijos, psichologijos, sociologijos žiniomis, lytiškumas turi būti pateikiamas gyvybės tęstinumo šviesoje, bet kokios kitos lytiškumo sampratos mokyklose neturi būti dėstomos. Sveiko gyvenimo būdo ugdymas, žalingų įpročių prevencijos ir fizinio judrumo skatinimas mokykloje – būtina tautos sveikatos sąlyga.

Profilinis ir profesinis ugdymas. Nuo paskutinių pagrindinės mokyklos klasių moksleiviams turi būti sudarytos profiliuoto mokymosi galimybės, taip pat užtikrintas profesinio ugdymo pasirinkimas.

Tinkamas pasirengimas studijoms. Mokyklų išorinis vertinimas turi būti pagrįstas moksleivių sėkmingomis studijomis, palyginamaisiais rodikliais. Mokytojai turi dirbti tik tiesioginį ugdymo darbą, įskaitant ir neformalųjį ugdymą.

1.4. Aukštasis mokslas, studijos ir moksliniai tyrimai

Vienu iš svarbiausių savo uždavinių tautininkai laiko aukštųjų mokyklų mokymo ir mokslinės bazės tobulinimą, jos infrastruktūros plėtotę. Dėstytojai ir mokslininkai turi gauti atlyginimą, skatinantį branginti darbą Lietuvoje, ir visą savo laiką skirti tinkamam tiesioginių pareigų vykdymui. Jei neįgyvendinsime šių tikslų, liksime pigios ir nekvalifikuotos darbo jėgos kitoms šalims tiekėjais.

Aukštasis mokslas ir studijos turi būti tinkamai finansuojami ne tik valstybės biudžeto, bet ir pačių studentų, kitų privačių asmenų ar būsimų darbdavių lėšomis su sąlyga, kad bus nustatoma aiški tokio papildomo finansavimo (mokamoms studijų vietoms) tvarka, jo paskirtis ir dydžiai. Tuo pat metu studentams turi būti sudarytos lengvatinės galimybės gauti ilgalaikes paskolas gyvenimo ir studijų išlaidoms apmokėti. Šios paskolos neturi atgrasinti nuo studijų Lietuvoje – atvirkščiai, jos turi būti palankios studentams, kad jis norėtų Lietuvoje ne tik studijuoti, bet ir įsidarbinti pagal įgytą specialybę. Valstybė turi pagrįstai apsispręsti dėl nemokamų studijų vietų gerai besimokantiems struktūros.

Ar mokslo ir studijų sričiai reikia naujų „kardinalių reformų“? Valstybė privalo parengti studijų plėtros strategiją, Lietuvai reikalingų „kompetencijų žemėlapį“ tiek valstybiniam, tiek privačiam Lietuvos ūkio sektoriui ir taikyti tikslinio finansavimo svertus specialistams, būtiniems Lietuvos ūkiui ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims parengti. Kai kuriais atvejais valstybė turi siųsti gabius asmenis studijuoti į užsienį, kai valstybei būtinos naujų kompetencijos. Kitais atvejais valstybė turi nustatyti išskirtines specialistų rengimo sąlygas būtent Lietuvoje (kaip antai etnokultūros specialybių rengimui, tautodailės kūrėjų, paveldosaugininkų, lituanistų ir baltistų, įvairių sričių mokytojų bei kt.).

Tautininkai nepritaria nuostatoms, kad konkurencija dėl studijų vietos (studento krepšelio) pati viena gali užtikrinti studijų kokybę bei reikiamą, tinkamai parengtų įvairių specialistų skaičių. Jauno žmogaus apsisprendimas, kur ir ką studijuoti, nebūtinai atitinka strateginius valstybės poreikius, o konkurencija tarp aukštųjų mokyklų taip pat nebūtinai užtikrins šiuos poreikius. Tautininkai tobulins mokslo ir studijų įstatyminę bazę, rems autoritetingą aukštųjų mokyklų vadybą, bet be naujų kardinalių permainų primetimo.

Valstybės institucijos ne tik neturi pažeisti universitetų autonomijos, negali tiesiogiai diktuoti universitetams, ką jie turi ar neturi daryti, bet atvirkščiai, turi pasitelkti universitetų mokslinį potencialą išsamesnei esamos būklės šalyje bei tarptautinio konteksto analizei, taip pat strateginio planavimo ir viešosios politikos tobulinimui įvairiose valstybei gyvybiškai svarbiose srityse. Plėtojant integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus (slėnius), taip pat įgyvendinant kitas valstybines programas, susijusias su intelektinio potencialo stiprinimu, reikėtų pasitelkti tarptautinio masto mokslo politikos ir vadybos specialistus.

Tautininkų požiūris į aukštųjų mokyklų restruktūrizavimą. Tautininkai nepritaria dirbtiniams universitetų jungimo projektams, mažinantiems studijų programų pasirinkimo galimybes. Tačiau tarpdisciplininių ir tarpuniversitetinių studijų programų plėtra visokeriopai skatintina. Būtina stiprinti regioninių universitetų vaidmenį, nes jie labai svarbūs tolygiam regionų vystymuisi. Lietuvai būtini ir universitetai su tam tikra specializacija (inžinerijos, sveikatos mokslų, žemės ūkio, menų, edukologijos).

Privačių aukštųjų mokyklų skaičius neribojamas, tačiau ten studijuojantiems asignavimai iš valstybės biudžeto neskiriami, o studijų programos akredituojamos bei jų kokybė kontroliuojama įstatymų nustatyta tvarka. Užsienio universitetų filialų veikla Lietuvoje iš valstybės biudžeto neremtina.

Studijų programų tobulinimas. Tautininkai įsitikinę, kad aklų kopijuotojų įgūdžius privalo įveikti nauja kūrėjų karta, perėmusi geriausias Lietuvos aukštojo mokslo tradicijas bei naujausią studijų turinį ir patirtį iš pasaulio universitetų. Mąstymo ir tyrimo savarankiškumas – vienas iš esminių prioritetų tobulinant studijas.

Tautininkai neigiamai vertina dirbtinį valstybės mokslinių tyrimų institutų sujungimą ar jungimą prie universitetų, kitokį jų veiklos silpninimą ir siaurinimą, nes jie nėra ir negali būti vien mechaniškos dėlionės objektai. Ypač nepritariame skurdžiam lituanistinių institutų finansavimui, nors įstatymas jiems numato nacionalinės strateginės reikšmės statusą. Šie institutai (Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Istorijos, Kultūros) turi gauti ne tik reikiamą, bet ir prestižinį finansavimą, kadangi daugelio jų atliekamų darbų niekas daugiau pasaulyje atlikti negali, o jų archyvuose saugoma ir į kultūros apyvartą pateikiama medžiaga yra unikali ir nepakartojama. Todėl turi būti užtikrintas tinkamas jų dokumentų bei rezervinių kopijų saugojimas, taip pat ir skaitmeninėse laikmenose. Tai nacionalinio saugumo reikšmės klausimai.

Esminė mokslo reikšmė nacionalinei kultūrai. Tautos raidai mokslas teikia naujų jėgų ir galimybių, ugdo tautos kūrybinį ir dvasinį potencialą, didina jos intelektinius išteklius, lavina gebėjimus kurti ir įvaldyti moderniausias technologijas. Valstybė turi atlikti rūpestingo mokslinių tyrimų užsakovo vaidmenį, garantuoti stabilų mokslo ir studijų institucijų, mokslininkų ir kitų tyrėjų darbą, tinkamai apmokėti ir aprūpinti šiuolaikine moksline įranga. Lietuvos mokslo taryba turi vėl tapti ekspertine, Seimui ir Vyriausybei strateginiais nacionaliniais mokslo plėtros klausimais patariančia institucija. Siekiant skaidrios sprendimų priėmimo tvarkos, Lietuvos mokslo tarybos mokslo veiklos finansavimo funkcija turi būti perduota Mokslo fondui.

Aukščiausio lygio mokslinių tyrimų rezultatai humanitarinių, socialinių ir kitų mokslų srityse pirmiausia turi būti pateikiami ir prieinami Lietuvos visuomenei lietuvių kalba (atitinkamai valstybė turi remti ir mokslinių publikacijų leidybą). Mokslinių tyrimų rezultatai, turintys tarptautinę reikšmę, gali būti publikuojami taip pat ir kalbomis, pasiekiančiomis daugiausia skaitytojų, ir taip garsinti Lietuvą. Lietuvos tyrėjai turi visaverčiai dalyvauti tarptautiniuose mokslo projektuose bei programose, kurdami aukščiausio mokslinio meistriškumo centrus pačioje Lietuvoje.

Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (technologinės) plėtros santykis. Mokslinė veikla arba moksliniai tyrimai turi užtikrinti aukštą studentų parengimo lygį ir valstybės kompetenciją visose pagrindinėse valstybės gyvenimo srityse. Ne mažiau svarbus akademinės bendruomenės tikslas turėtų būti mokslinių tyrimų, reikalingų valstybės ekonomikos konkurencingumui didinti ir inovacijoms versle plėtoti, vykdymas. Tačiau ši mokslinė veikla neturėtų būti painiojama su tolesniu inovacijų ciklo etapu – eksperimentine (technologine) plėtra, kuri yra technologinė veikla ir šioje programoje aprašyta žemiau, po Lietuvos ūkio dalies. Būtina siekti abiejų šios veiklos rūšių glaudžios sąveikos, galinčios ugdyti mokslui ir naujoms technologijoms imlią visuomenę, gebančią kurti naujas žinias, efektyviai naudotis jau sukurtomis žiniomis, ugdyti naujas kompetencijas, konkuruoti modernių technologijų, gaminių, produktų ir paslaugų rinkoje, globalizacijos ir tarptautinės integracijos sąlygomis padėti puoselėti tautos etninį ir kultūrinį tapatumą.

1.5. Nacionalinė kultūra

Kultūrai – tautos dvasinių ir medžiaginių vertybių sanklodai, išreiškiančiai bei ugdančiai jos kuriamąsias galias, – turime skirti daugiausia dėmesio. Būdama atvira pasauliui, mūsų kultūra neturi prarasti tautinio savitumo. Jos turinį sudaro visa mūsų istorinė ir patriotinė praeitis, baltiškoji pasaulėjauta, per šimtmečius pasipildžiusi krikščioniškosios pasaulėžiūros vertybėmis, tautinis (tradicinis) ir profesionalusis menas, mokslo pasiekimai.

Švietimo ir kultūros politika turi būti suartintos, parengiant integruotas kūrybinio ugdymo ir lavinimosi visą gyvenimą programas. Švietimo įstaigoms turi būti plačiai atvertos muziejinės, bibliotekų ir kitos kultūros paveldo vertybės (kaip antai etnokultūriniam ugdymui gali būti plačiai panaudota ne tik aukštųjų mokyklų turima kultūros ir meninės kūrybos medžiaga, bet ir kultūros įstaigų, tokių kaip Liaudies kultūros centras, turimi fondai, įvairi leidybinė medžiaga).

Istorinę tautos atmintį skatinanti viešoji politika – neatskiriama kultūros politikos dalis. Ji turi apimti tiek seniausių laikų (siekiančių Lietuvos kovų su kryžiuočiais laikus), tiek paties naujausio istorinio paveldo (siekiančio nepriklausomybės kovas ir pasipriešinimą okupantais, tremtis ir represijas, Atgimimo Sąjūdį) atminimą ir įprasminimą, skatinti nacionalinį pasididžiavimą, piliečių patriotizmą ir vienybę.

Kultūra yra ypač svarbi žmonių santykių, jų solidarumo ir gero ūpo, orumo ir pagarbos, prasmingo bendravimo ugdymo priemonė. Turime puoselėti lietuvišką kultūrą, remti jos sklaidą pasaulyje ir pačių jos kūrėjų veiklą. Siekis išsaugoti istorinį ir kultūrinį paveldą, tausoti gamtinę ir gyvenamąją aplinką turi būti aukščiau už verslo ar privačių asmenų savanaudiškus interesus. Kultūros kūrėjai kuria tautai pridėtinę vertę, neišmatuojamą finansinės grąžos metodikomis, telkia visuomenę savanoriškai dvasinei veiklai, tikrųjų vertybių išpažinimui ir kūrybiškumui, atsidavimui bendram labui ir pasiaukojimui aukščiausiems idealams. Nacionalinė kultūra, jos istorija ir dabartinė kūryba visam pasauliui reprezentuoja mūsų tautą ir valstybę, lemia jos tarptautinį įvaizdį.

Įstatymai turi užtikrinti skaidrų ir tinkamą nacionalinės kultūros finansavimą. Prie Kultūros ministerijos turi būti sukurta nepriklausoma Nacionalinės kultūros taryba, sudaroma iš visų pagrindinių kultūros atmainų kūrybinių sąjungų bei kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų. Ši taryba priimtų sprendimus dėl lėšų skyrimo kultūros srities valstybinėms programoms bei projektams, kitai valstybės paramai, stipendijoms bei valstybės premijoms, taip pat patartų visoms valstybės institucijoms, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su valstybės kultūros politika. Taryba už savo veiklą kas ketverius metus atsiskaitytų kultūros kūrėjų asamblėjai, tvarkytų Kultūros rėmimo fondą. Turi būti skatinamas kultūros mecenavimas.

Tautininkai valstybės politikoje pirmenybę teikia būtent kultūrai, kuri ir taip atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu buvo skurdžiausiai finansuojama, palyginti su kitomis valstybės valdymo sritimis. Mes smerkiame ikirinkimines manipuliacijas, kai kultūrai žadami aukso kalnai, o po rinkimų ji nustumiama į valstybinės politikos pašalius.

Mes ryžtingai atmetame kaltinimus dėl esą nepagrįstų privilegijų suteikimo šiai sričiai. Dar daugiau, mes pateisiname ypatingų ekonominio skatinimo priemonių taikymą nacionalinei kultūrai (mokesčių ir socialinių įmokų nuolaidas meno kūrėjams, kultūrinei spaudai, lengvatines ir negrąžinamas paskolas, atskaitymus kultūrai iš akcizų, azartinių lošimų, alkoholio reklamos, mokestinės naštos mažinimą kūrybinėms industrijoms ir kita). Tokį tautininkų požiūrį lemia ne vien pridėtinė kultūros vertė, bet ir jos lemiamas vaidmuo tautos „laimės indeksui“, jos visuomeninei darnai bei pažangai ir netgi ekonomikos inovatyvumui.

Valstybės remiamų kultūros įstaigų tinklas. Valstybė ir savivaldybės turi išlaikyti ir plėtoti muziejų, archyvų, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų tinklą, didinti jų prieinamumą Lietuvos piliečiams bei užsienio turistams. Garbingiausioms valstybės kultūros įstaigoms suteikiamas nacionalinės įstaigos statusas, suteikiantis nepriklausomo valstybės asignavimų valdytojo teises bei atitinkamas pareigas nacionalinei kultūrai. Veiksminga valstybės turizmo plėtros strategija neįmanoma be tinkamo šio tinklo panaudojimo, taip pat be parengtų pažintinių maršrutų po kultūros paminklų, kraštovaizdžio draustinių ir kitų valstybės saugomų teritorijų vietas.

Valstybės saugomų gamtos ir kultūros paminklų sistema. Įstatymai reglamentuoja ir gina kilnojamų ir nekilnojamų kultūros vertybių apsaugą, gamtos ir kultūros draustinių bei rezervatų teisinį režimą. Kultūros ir gamtos paveldo puoselėjimas – vienas svarbiausių nacionalinio saugumo pagrindų. Ūkinė veikla paminklinėse ir kitose saugomose teritorijose yra ribojama, siekiant išsaugoti gamtinę aplinką ir kraštovaizdį, paveldo vertę, jo raišką ir prieinamumą dabarties bei ateities kartoms.

Seimas, vadovaudamasis įstatymu, sudaro valstybinę kultūros paveldo komisiją (toliau – Komisiją), kuri padeda įgyvendinti parlamentinę priežiūrą šioje srityje, pataria ir metodiškai vadovauja valstybės institucijoms, kurių pareiga rūpintis gamtos ir kultūros paveldu, įvairios medžiaginės ir dvasinės kultūros išsaugojimu (kaip antai kaimo architektūra, liaudies menu, archeologiniu palikimu ir pan.).

Tautininkai visuomet siekė ir sieks stiprinti Komisijos galias, užtikrinti jos sprendimų privalomumą, tobulinti jų priėmimo procedūras, apriboti galimus jos narių interesų konfliktus, skatinti visokeriopą Komisijos bendradarbiavimą su Kultūros ministerija ir kitomis valstybės institucijomis, į jos veiklą įtraukti kuo daugiau paminklosaugos ir gamtosaugos sritimis besirūpinančių visuomeninių organizacijų, šalia valstybinės kurti ir visuomeninę kultūros vertybių priežiūros sistemą.

Etnokultūra – gyvoji tautos savasties kultūra. Lietuviškos savasties, pasaulėžiūros ir papročių, tradicinių amatų ir kūrybinės dvasios perdavimas iš kartos į kartą turi sudaryti dar vieną nacionalinio saugumo strategijos ašį, kaip jau nustato įstatymas. Be to, tai neįkainojama pasaulinio paveldo vertybė, itin saugotina globalių poveikių, vartotojiškoje ir unifikacijos erdvėje.

Gyvoji lietuvių etninė kultūra nyksta, tačiau ją perima folkloro ir etnografinis judėjimas, tautinio paveldo produktų rėmimo iniciatyvos. Valstybė turi skirti pakankamai lėšų etnografinėms ekspedicijoms ir kitiems šios srities tyrimams bei šiuolaikinei etnokultūros raiškai.

Švietimo sistemoje etnokultūriniam ugdymui turi būti skirtas esminis vaidmuo, nes jis padeda stiprinti piliečio ryšius su savo tauta ir Tėvyne. Etnokultūros dalykai turi būti integruoti į daugelį bendrojo lavinimo programos dalykų, tačiau turi būti numatytos ir atskiros privalomos etnokultūros dalyko pamokos, pagal specialią profesionaliai parengtą ir sistemingą programą. Valstybė turi užtikrinti pakankamą skaičių etnokultūros specialistų, kad galėtų parengti mokytojus mokyti etnokultūros. Privalomas atskiras ir integruotas etnokultūros mokymas turi būti derinamas su neformaliuoju ugdymu, tradicinėmis šventėmis, etnografinėmis ir kraštotyros stovyklomis, pažintine žygeivyste, mėgėjiška mokyklinių ir kitokių etnografinių bei folkloro ansamblių veikla vietos bendruomenėje ir visos šalies bei tarptautiniu mastu.

Etninės kultūros globa ir plėtojimu rūpinasi Seimo sudaryta taryba (lietuvių etninės kultūros globos taryba), kuri valstybės institucijoms teikia šios srities ekspertinius vertinimus, padeda parengti ir įgyvendinti valstybės paramos etnokultūrai programas.

Tautininkai remia senojo baltiškojo materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo (archeologijos, istorijos, mitologijos paminklų, hidronimų, toponimų bei kitų kalbos paminklų, etnografinių papročių bei amatų) globą visame Rytų Europos regione. Šiuo tikslu inicijuosime tarptautines konvencijas, tyrimus, skatinsime tarptautinį baltiškosios savimonės judėjimą.

Regioninės kultūros palaikymas. Tautininkai remia lietuvių tautos etnografinių regionų savitumo išlaikymą, regioninės kultūros puoselėjimą ir raišką. Prie Lietuvių etninės kultūros globos tarybos turi veikti tradicinių regionų (Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Rytų Aukštaitijos ir Mažosios Lietuvos) koordinacinės tarybos, kurios bendradarbiauja su savivaldybių administracijomis, jų kultūros ir švietimo skyriais.

Regioninė kultūra apima vietos šventes, papročius ir apeigas, amatus, pasakojamąją ir dainuojamą tautosaką, tradicinius šokius bei žaidimus, tautodailę ir mitologiją, vietos tarmes, kultūros ir istorinius paminklus, gamtinę aplinką, kulinarinį paveldą. Regioninės kultūros raiška apima tradicinę, mėgėjišką ir profesionalią kūrybinę veiklą, vietos muziejų ir kitų kultūros įstaigų steigimą bei plėtrą.

Žiniasklaidos ir audiovizualinio sektoriaus vaidmuo. Šiuolaikiniame pasaulyje didžiausią įtaką kiekvienos tautos kultūros raidai daro audiovizualinis menas, televizija, radijas ir naujoji elektroninė žiniasklaida, naudojanti multimedijos technologijas. Tautos gyvybingumui būtina lietuviškai įvaldyti naujosios (internetinės) žiniasklaidos viešąją erdvę ir kurti bei skleisti joje įvairią nacionalinę kultūrą. Tautininkai remia lietuviškos kino pramonės atgimimą, pritaikydami investicijų skatinimo šioje srityje politiką. Sieksime nacionalinio kino suklestėjimo, istorinių ir dokumentinių filmų, pateikiančių mūsų istoriją ir kultūrą visam pasauliui, sukūrimą.

Svetimų kultūrų surogatų brukimui galime atsispirti tik sukurdami ir puoselėdami šiuolaikines lietuviškas kultūros industrijas, skatindami ir remdami lietuviškoje žiniasklaidoje kultūros ir švietimo projektų plėtrą, dorovinių nuostatų įtvirtinimą, nepilnamečių apsaugos nuo kenkiančios informacijos užtikrinimą. Tautininkai remia bendros Baltijos šalių informacinės erdvės kūrimą bei panašių kultūros politikos principų įgyvendinimą.

Išskirtinis vaidmuo šioje srityje tenka Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, kuris privalo vykdyti nacionalinės kultūros puoselėjimo misiją. Šiai misijai turi būti užtikrintas pakankamas valstybės finansavimas, nepriklausomumas nuo komercinės veiklos ir atsakinga savivalda. Tautininkai siūlo pritaikyti Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai estiškąjį modelį, kai šio transliuotojo programoje atsisakoma komercinės reklamos (apsiribojama tik laidų rėmimu), o jo programos kūrimo strategija yra derinama su valstybės švietimo, sveikos gyvensenos ir sporto, nacionalinės kultūros plėtros strategijomis.

Valstybė turi užtikrinti sklandų perėjimą iš analoginės televizijos į skaitmeninės televizijos erą, teikdama paramą socialiai pažeidžiamiems sluoksniams, užtikrindama transliuojamų lietuviškų programų prieinamumą pasienio rajonuose. Naujomis sąlygomis būtina plėtoti ne tik nacionalinio masto transliuotojų programas, bet reikia išsaugoti ir regioninius transliuotojus. Tikimės kuo greitesnio skaitmeninių technologijų panaudojimo interaktyviai komunikacijai bei kokybiškai šiuolaikinei pramogai ir kūrybai.

Intelektinė nuosavybė, autorių ir gretutinių teisių apsauga. Nacionalinės kultūros plėtra neįmanoma be veiksmingos intelektinės nuosavybės, autorių ir gretutinių teisių apsaugos. Ją būtina užtikrinti ne vien plėtojant europietiškas kolektyvinio teisių administravimo sistemas, bet ir valstybės mastu skatinant apsaugotos prieigos ir autorizuoto atgaminimo technologijų diegimą. Lietuva neturėtų šioje srityje aklai kartoti kitų šalių praktikos (tarsi bėgant joms iš paskos), o pati kūrybiškai pasinaudoti geriausiais kovos su neteisėtu kūrinių ir kitų duomenų panaudojimu pavyzdžiais, atsižvelgdama į greitą technologinę elektroninių tinklų pažangą. Kita vertus, būtina užtikrinti laisvą ir patogią prieigą prie pasaulio kultūros lobyno.

Mūsų kultūros tapatybė – pagrindinis nacionalinio saugumo strategijos rūpestis. Šiuolaikiniai informacinio bei psichologinio karo ir globalių procesų tyrinėtojai (kaip antai vadinamoji Kopenhagos mokykla) teigia, kad dabartiniame pasaulyje valstybėms sunkiausia išsaugoti savo nacionalinės kultūros tapatybę. Nacionalinio saugumo strategijų ašimi tampa ne teritorijos gynyba, ne pasipriešinimas ginkluotam užpuolimui, o būtent nacionalinės savimonės puoselėjimas, kultūrinės savasties stiprinimas. Tai ypač būdinga mažesnėms valstybėms, tokioms kaip Danija ar Lietuva, kurios yra lengviau pažeidžiamos ne tik kibernetinėmis atakomis, bet ir masiniu poveikiu tautos vertybėms, surogatinių vertybių, amoralumo, smurto bei priklausomybių brukimu. Tokioms valstybėms sunkiau atsispirti ir didesnių valstybių bei tarptautinių subjektų propagandiniam poveikiui ar kryptingoms diskreditacijos kampanijoms.

Teisinė ir politinė tautos kultūra

Geriausias būdas atsispirti klaidinimui ir sumaiščiai, sudaryti sąlygas atkakliam bei kryptingam savo šalies ateities kūrimui – tai jos piliečių, taip pat valstybės tarnautojų bei pareigūnų teisinės bei politinės kultūros ugdymas. Kita vertus, politinės kultūros ugdymas – tai ne vienadienis uždavinys. Tiek valstybė, tiek jos politikai, tiek atsakinga ir etiška žiniasklaida, tiek ir akademinės institucijos, politologai bei viešosios nuomonės tyrinėtojai turi tam skirti sistemingas pastangas. Be to, tai viena sunkiausių mokymosi visą gyvenimą sričių.

Prie šio uždavinio įgyvendinimo reikšmingai gali prisidėti valstybės informacinių sistemų prieinamumas (ypač informacijai apie teisėkūrą ir priimtus teisės aktus), politinių sprendimų priėmimo skaidrumas, patogiai klasifikuoti duomenų bankai, idėjų kaupimo bei „smegenų šturmo“ sistemos, elektroninės demokratijos formos.

1.6. Lietuvių kalba

Lietuvių kalba – tautos bendravimo ir jungties pamatas – yra Lietuvos valstybinė kalba. Tai viena iš pačių svarbiausių konstitucinių vertybių. Ją turime saugoti, gryninti ir turtinti, visuotinai ją vartoti viešoje mūsų valstybės erdvėje. Valstybinę kalbą privalo mokėti visi Lietuvos piliečiai. Lietuvių kalbos turi būti mokoma visose švietimo ir profesinio rengimo įstaigose, ir ji turi būti vartojama visose viešosiose įstaigose ir visose visuomenės gyvenimo srityse. Lietuviškos terminijos kūrimas – ne tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, bet ir visos Lietuvos inteligentijos tiesioginė pareiga.

Bet kokie mėginimai viešajame Lietuvos valstybės gyvenime lietuvių kalbą pakeisti kuria nors kita kalba yra neleistini ir neteisėti. Tautininkai pasisako už valstybinės kalbos statuso stiprinimą ir Valstybinės kalbos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos bei Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymų tobulinimą, kalbos tvarkytojų statuso savivaldybėse stiprinimą. Valstybinė lietuvių kalbos komisija privalo ginti lietuvių kalbos viešąjį vartojimą ir nenuolaidžiauti netinkamoms valstybės institucijų bei politikų iniciatyvoms.

Viešieji užrašai, vietovardžių ir svetimvardžių rašyba. Sieksime, kad būtų tinkamai sutvarkyta lietuviška svetimvardžių rašyba – viešojoje erdvėje naudojant gyvajai lietuvių kalbai (tarimui) pritaikytą rašybą, o reikalui esant skliausteliuose nurodant ir originalią formą. Priešinsimės bandymams griauti lietuvių kalbos sistemą, propaguoti užsienietiškus pavadinimus ir svetimas kalbos formas. Viešieji užrašai turi būti rašomi lietuviškai, o patentuotų užsienietiškų prekių ženklų viešas vartojimas, įskaitant išorinę reklamą, neturi užgožti atitinkamo viešojo užrašo lietuvių kalba.

Oficialūs asmenvardžiai dokumentuose privalo būti rašomi tik lietuviškai, papildomoje dokumento vietoje suteikiant galimybę užrašyti juos ne valstybine kalba, piliečio pasirinkta grafine forma. Priešinsimės mėginimams keisti jau daugiau kaip šimtmetį galiojančią modernią lietuvišką rašybą, pritaikytą lietuviškam tarimui. Tautininkai smerkia politikų kišimąsi į kalbos dalykus, į nekeistinus mūsų kultūros pagrindus.

Dvikalbė ar trikalbė gatvių bei geografinių pavadinimų rašyba – tai kėsinimasis į Lietuvos konstitucinę santvarką, esmines konstitucines vertybes, irtai yra nepagarba lietuvių kultūrai bei istorijai. Neleisime iškraipyti autentiškų lietuviškų ir baltiškų vietovardžių rašybos.

Valstybės parama lituanistikai ir baltistikai. Plėtosime valstybinės lietuvių kalbos puoselėjimui didžiulę reikšmę turintį humanitarinį lituanistinį švietimą, remsime humanitarines studijas pasirinkusius studentus ir mokslininkus, kai tai prisideda prie lituanistikos ir baltistikos stiprinimo, Lietuvai reikalingų kalbos ir kultūros specialistų rengimo. Valstybė turi reikšmingai remti lituanistikos ir baltistikos mokslinius tyrimus netik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Visas lituanistinis ir baltistinis paveldas turi būti įskaitmenintas ir prieinamas ne tik Lietuvos ir Latvijos piliečiams, bet ir plačiajai pasaulio visuomenei. Baltistinė mokslinė ir populiarioji leidyba turi būti vienas iš Lietuvos kultūros politikos prioritetų. Tautininkai palaiko tarptautinių centrų, skirtų baltų kalbų ir kultūros ryšių su kitomis kalbomis bei kultūromis tyrinėjimui bei tarptautinei sklaidai, steigimą, lituanistinių centrų bei mokyklų steigimą užsienio šalyse.

Lietuvių kalbos išsaugojimas šiuolaikinėje informacinėje erdvėje. Visos viešajame valstybės gyvenime masiškai vartojamos kompiuterinės programos turi būti „lokalizuotos“ – pritaikytos lietuvių kalbai. Valstybė turi remti lietuvių kalbos automatinio atpažinimo ir vertimo sistemų kūrimą. Siekiant apsaugoti lietuvių kalbą, jos gyvybingumą ir plėsti jos viešąjį vartojimą ne tik Lietuvoje, bet ir užjos ribų, tikslinga investuoti į lietuvių kalbos semantinių technologijų pritaikymą duomenų tvarkymui bei prasmingam lietuviškų tekstų vertimui.

Valstybinės kalbos įstatymas ir specialios valstybinės programos turi atitikti visus aukščiau išvardytus principus, užtikrinti lietuvių kalbos gyvybingumą ir plėtrą globalizacijos sąlygomis. Valstybinės kalbos mokėjimo lygmuo – vienas iš esminių valstybės tarnautojų kvalifikacijos rodiklių.

1.7. Tautiškumas, ryšiai su išeiviais, imigracijos kontrolė ir natūralizacija

Lietuvių tautos laisvės siekį, jos gyvybingumą palaikysime gaivindami nutautinamų etninių lietuvių tautinę savimonę, visame pasaulyje išblaškytų lietuvių tautiškumą. Mūsų tautiečiai ar jų atžalos gyvena daugelyje pasaulio šalių. Visi jie, laikantys save lietuviais ir pripažįstantys lietuvių tautos vertybes, turi jausti Tėvynės dėmesį, globą, paramą ir žinoti, kad visuomet laukiami Lietuvoje. Lietuvių bendruomenių užsienyje ugdymas ir stiprinimas yra labai reikšmingas lietuviškumui išsaugoti ir jam visapusiškai reikštis.

Lietuviams tremtiniams, išeiviams, kurie paliko Tėvynę ieškodami darbo ar išsimokslinimo, bei jų palikuonims Lietuva turi išlikti Tėvynė. Jiems reikia sudaryti palankias sąlygas grįžti ir įsitraukti į Lietuvos valstybės bei tautos gyvenimą. Grąžinti ar suteikti visas Lietuvos piliečių teises turime irtiems mūsų piliečiams, kurie dėl okupacijos buvo priversti emigruoti ar buvo ištremti ir savo Tėvynės kitur neturi.

Sunkiais laikais lietuvius priglaudė kitos tautos. Dabar Lietuva suteikia prieglobstį politiniams ir karo pabėgėliams. Tačiau, svarstydami jų prašymus, privalome ištirti atvykimo priežastis ir atsiradus galimybei padėti jiems grįžti į šalis, iš kurių atvyko arba kurių piliečiai buvo. Atvykėliams, kuriems Lietuva suteiks prieglobstį, turi būti sudarytos sąlygos integruotis į Lietuvos visuomenę. Valstybė turi nustatyti griežtas natūralizacijos (Lietuvos pilietybės įgijimo) sąlygas, išskyrus tuos atvejus, kai atkuriama turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pastaroji procedūra turi būti atlikta įstatymo nustatyta tvarka nedelsiant.

Išeivija ir etninės žemės. Lietuviai, dėl vienų ar kitų priežasčių emigravę iš Lietuvos, laikomi lietuvių tautos dalimi, jeigu jie patys save ja laiko, puoselėdami gimtąją kalbą, kultūrą, sąsajas su Lietuvos valstybe. Visose šalyse gyvenantiems lietuviams sudaromos sąlygos gauti lietuvio pažymėjimą, suteikiantį visas Lietuvos piliečio teises, išskyrus aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teises ir jei dėl to susitariama dvišaliu pagrindu su šalimi, kurioje gyvena šis lietuvis. Lietuvio pažymėjimas suteikia galimybes bet kada atgauti arba įgyti Lietuvos pilietybę, atsisakius kitos šalies pilietybės. Emigravusiems lietuviams, norintiems sugrįžti į tėvynę, Lietuvos valstybės rūpesčiu steigiamos įdarbinimo agentūros, užtikrinančios jiems darbą Lietuvoje. Valstybė privalo sukurti globalių ryšių su pasaulio lietuviais sistemą, kurti šiuolaikinės komunikacijos priemones, skleisti televizijos ir radijo programas.

Etninėmis žemėmis vadinamos teritorijos, kuriose lietuviai yra seniausia iš jose gyvenančių tautų. Lietuvių etninėmis žemėmis laikoma rytinė Karaliaučiaus krašto dalis iki Alnos; Geldapės ir Suvalkų kraštai; Apso, Gervėčių, Rodūnės ir Pelesos gyvenvietės bei aplinkiniai kaimai Gudijoje. Lietuvos valstybė turi puoselėti lietuvybę savo etninėse žemėse, remti vietinių lietuvių tautinę kultūrą ir švietimą. Lietuvos užsienio politika turi atsižvelgti į lietuviškos kultūros išsaugojimo ir plėtros lietuvių etninėse žemėse interesus.

Imigracijos politika. Tautininkai remia griežtą imigracijos politiką, siekdami visų pirma sugrąžinti į Lietuvą išvykusius jos piliečius. Migracijos tarnyba privalo kontroliuoti legalią imigraciją, o kartu su policija bei pasienio tarnyba užkardyti nelegalią imigraciją. Lietuva turi pasirašyti ir įgyvendinti readmisijos sutartis su Rytų kaimynais. Laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje principas nereiškia, kad Lietuva neturi savarankiškai kontroliuoti imigracijos iš Europos Sąjungos šalių procesų. Lietuvoje gyvenančių užsieniečių teisinį statusą nustato Lietuvos įstatymai. Kita vertus, teisėti imigrantai nediskriminuojami ar kaip nors kitaip netoleruojami, t. y. tautininkai yra prieš nepakantumą kitataučiams – teisėtiems imigrantams.

1.8. Valstybės parama tautinėms bendrijoms

Lietuvių tauta per visą savo istoriją sugyveno su Lietuvoje gyvenančiais kitų tautybių ir įvairių tikėjimų žmonėmis. Tokią santarvę ir bendravimą turime išsaugoti ir puoselėti. Susiformavusios tautinės bendrijos ir konfesijos turi turėti jų gyvavimui ir veiklai reikalingas sąlygas ir vienodas teises bei galimybes dalyvauti Lietuvos visuomeniniame, kultūriniame ir ūkiniame gyvenime. Visų Lietuvoje gyvenančių tautų bendradarbiavimas – svarbus pilietinio solidarumo įtvirtinimo būdas. Lietuvos valstybė turi sudaryti sąlygas tautinių bendrijų vaikams mokytis dalykų, kurie svarbūs jų tautiškumui išlaikyti – gimtosios kalbos, literatūros, etnokultūros. Tautinių bendrijų mokyklos turi laikytis Lietuvos įstatymų, mokymu ir kita veikla ugdyti mokinių patriotiškumą, pilietiškumą, pagarbą Lietuvai, jos kultūrai. Mokyklos privalo parengti jaunimą darbui, kūrybai ir gyvenimui lietuvių tautinėje valstybėje, tobulai išmokyti valstybinės lietuvių kalbos, be kurios neįmanoma jaustis pilnateisiu Lietuvos piliečiu. Šią savo užduotį jos gali įvykdyti moksleivius mokydamos lietuvių kalba.

Lietuva, remdama tautinių bendrijų mokyklas, tokios pat paramos iš valstybinės valdžios tikisi ir lietuviškoms mokykloms kaimyninėse valstybėse – Lenkijoje, Gudijoje, Rusijoje ar Latvijoje. Valstybė remia lituanistinį švietimą užsienyje, o ypač – lietuvių etninėse žemėse.

Tautinių bendrijų statusas. Lietuva gerbia ir vertina lojalias, tradicines tautines mažumas. Lietuvos pilietybę turintys kitataučiai yra šios valstybės pilietinės visuomenės dalis. Antra vertus, mes – prieš masinę kitataučių imigraciją ir beatodairišką pilietybės teikimą. Užimdami lietuvių gyvybinę erdvę, sudarydami konkurenciją darbo rinkoje, reikalaudami socialinių pašalpų vietinių gyventojų mokesčių sąskaita, jie gali kelti grėsmes lietuvių, visų Lietuvos piliečių gyvenimo kokybei.

1.9. Religinės bendrijos

Valstybė morališkai ir teisiškai palaiko visas religines bendrijas ir organizacijas, kurių mokymas ir praktikos neprieštarauja dorovei, tautiškumui, pilietiškumui, Lietuvos valstybės konstitucinėms normoms. Nors valstybės dotacijos religinėms bendrijoms ir organizacijoms neskiriamos (išskyrus paramą Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimui), valstybė jas remia kitais būdais.

Registruotos religinės bendrijos turi turėti vienodą statusą. Žemės ir kito turto įsigijimo bei panaudos, vidurinių ir aukštųjų mokyklų steigimo, teisės skleisti informaciją apie savo idėjas ir veiklą klausimais nė viena religinė bendrija neturi būti laikoma aukščiau ar žemiau už kitas. Religinės bendrijos atleidžiamos nuo mokesčių, jų surinkti finansiniai ištekliai skirstomi pačios religinės bendrijos nuožiūra, tačiau nė vienas pilietis – mokesčių mokėtojas – neprivalo finansiškai išlaikyti religinės organizacijos prieš savo valią ar įsitikinimus.

1.10. Socialinė darna ir sveikata

Lietuvoje neturi likti skurstančių ir nepriteklių kamuojamų žmonių. Pritariame Europoje visuotinai pripažintam plataus viduriniojo sluoksnio vyravimo visuomenėje idealui. Susidaryti šiam sluoksniui bus įmanoma, kai verslas ir stambusis kapitalas taps svarbiausiais valstybės partneriais sprendžiant visuomenės socialines problemas, investuojant į naujas darbo vietas, infrastruktūrą, plėtojant smulkųjį ir vidutinį verslą, individualių ūkininkų šeimos ūkius ir smulkiąją prekybą, platesnį lietuviškų prekių vartojimą Lietuvoje ir jų eksportą.

Už kiekvieną darbą valstybinėje ar visuomeninėje institucijoje bei verslo įmonėje turi būti deramai atlyginama. Gyventojų mokami pajamų, socialinio draudimo ir kiti mokesčiai turi būti diferencijuojami priklausomai nuo asmens pajamų. Minimalus mėnesio atlygis turi būti siejamas su vidutiniu mėnesio atlygiu. Sieksime, kad minimalus mėnesio atlygis Lietuvoje sudarytų ne mažiau kaip pusę vidutinio mėnesio atlyginimo. Trišalė taryba negali nustatyti mažesnio minimalaus mėnesio atlygio negu oficiali skurdo riba.

Socialinė apsauga turi garantuoti piliečiui ne tik būtinas išmokas įvairiais nedarbo, senatvės bei kitais atvejais, bet ir kokybišką socialinę rūpybą, sveikatos priežiūrą, poliklinikų, ligoninių, slaugos įstaigų paslaugas. Gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros darbuotojų atlyginimai turi atitikti jų kvalifikaciją, atsakomybę, sunkų darbą. Turi būti skatinama ir plėtojama parama, kurią pavieniai asmenys bei organizacijos skiria labdarai, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai ir kitoms visuomenės ir bendruomenių reikmėms. Valstybė turi vykdyti sveikos gyvensenos programas ir remti iniciatyvas tokioms programoms įgyvendinti.

Ligonių kasos iš biurokratinio lėšų perskirstymo sistemos turi būti pertvarkytos į tikrą sveikatos apsaugos draudimo instituciją. Greta valstybės sveikatos ir socialinio draudimo turi būti plėtojamas profesinis ir privatus draudimas. Daug socialinės rūpybos uždavinių valstybė gali patikėti savivaldos institucijoms, vietos bendruomenėms, religinėms bendrijoms, kartu mažindama mokesčių naštą, valdininkų gausą bei savivalę. Pilietinės iniciatyvos, vietinės savivaldos ir kooperacijos skatinimas yra geresnės už kitas centralizuotas priemones šiems uždaviniams spręsti.

Tautininkai numato, kad valstybė kiekvienam piliečiui turi garantuoti minimalų socialinės apsaugos planą, o jis pats turi turėti galimybę pasirinkti didesnes socialines apsaugos garantijas – papildomus socialinės apsaugos planus. Socialinėje politikoje tautininkai siekia šių tikslų:

1. Kad lietuvis nuo gimimo turėtų teisę į laimingą ir aprūpintą vaikystę, tėvų meilę ir rūpestį bei galimybę augti ir tobulėti.

Kiekvienas atėjęs į šį pasaulį Lietuvos pilietis yra vertybė. Valstybė turi dėti visas pastangas, kad vaikas būtų aprūpintas, prižiūrimas ir lavinamas. Valstybė privalo rūpintis šeima, kaip pagrindine visuomenės ląstele, ir tik jei tai nepavyksta, sudaryti sąlygas vaikams augti valstybės išlaikomuose šeimyniniuose globos namuose (šeimynose), kur sąlygos būtų kuo artimesnės gyvenimui šeimoje. Valstybė privalo suteikti šeimai savarankiškumą pasirenkant auklėjimo metodus ir formas, tačiau privalo rūpintis, kad vaikas augtų visavertėje, o ne asocialioje šeimoje. Valstybė turi suteikti galimybę tėvams iki 2 metų vaiką auginti namuose. Taip turėtų būti didinama tėvo atsakomybė ir vaidmuo šeimoje, skatinamas darbų ir pareigų pasidalijimas tarp sutuoktinių.

2. Kad valstybė remtų jaunas šeimas ir gimstamumą jose.

Valstybė privalo užtikrinti kompleksinę paramą jaunoms šeimoms – apimančią būsto kreditavimą, mokesčių lengvatas, išmokas vaikams auginti. Jaunas žmogus turi būti paskatintas kurti šeimą ir auginti vaikus, tą suinteresuotumą turi visaip stiprinti valstybė. Valstybė turi vykdyti aktyvią jaunų šeimų aprūpinimo būstu politiką. Turi būti įvesta lanksti kreditavimo sistema, kuri skatintų jaunas šeimas kurtis provincijoje (parengtos valstybinės naujakurystės programos), dalyvauti darbo rinkoje ir auginti vaikus. Sieksime, kad vaikų darželių tinklas būtų išvystytas taip, jog tėvai galėtų dirbti ir žinoti, kad jų vaikai saugūs ir prižiūrėti. Valstybiniai vaikų darželiai turi būti nemokami. Taip pat turėtų būti skatinami ir remiami privatūs šeimyniniai vaikų darželiai.

3. Kad lietuvių tauta būtų išsilavinusi.

Gerai besimokantys valstybei reikalingų profesijų studentai gautų nemokamą profesinį, aukštąjį neuniversitetinį ir universitetinį išsilavinimą ir realų pragyvenimą užtikrinančias stipendijas. Visos valstybės išlaidos, skirtos vienam studentui paruošti per visus studijų metus, turi būti apskaičiuojamos ir pateikiamos sutartyje tarp valstybės ir studento. Jei absolventas sutinka nustatytą laiką dirbti pagal savo specialybę valstybinį paskyrimą, visos valstybės išlaidos (įskaitant stipendiją) nurašomos.

4. Kad socialinės apsaugos sistema veiktų taip, jog pilietis ir valstybė būtų susiję tarpusavio priklausomybe ir įsipareigojimais.

Parama jaunoms šeimoms, nemokamas mokslas, studentų stipendijos, bedarbių pašalpos ir t. t. turi būti teikiamos įšaldomų paskolų principu. Įšaldoma paskola – tai tokia valstybės paramos forma, kuri teikiama pasirašant paskolos sutartį tarp piliečio ir valstybės, tačiau suteikiant teisę piliečiui, įvykdžius tam tikrus įsipareigojimus Tautai ir valstybei, paskolos negrąžinti.

5. Kad susirgęs žmogus gautų visą ir kvalifikuotą pagalbą bei gydymą.

Susirgęs žmogus turi gauti kvalifikuotą ir nemokamą medicininę pagalbą, įskaitant ambulatorinį ir stacionarų gydymą ir reabilitacines programas, jis turi būti gydomas ir reabilituojamas nemokamai (iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų), pasirenkant pačius efektyviausius gydymo būdus ir medikamentus. Tačiau sveikatos apsaugos sistema turi būti nukreipta visų pirma į ligų prevenciją.

6. Kad neįgalieji, kurie gali dirbti, būtų skatinami tai daryti, tie, kurie negali, gautų visavertį gyvenimą užtikrinančias išmokas ir paslaugas.

Kadangi neįgalumo rūšių ir lygių yra gana daug ir įvairių, reikia stengtis, kad neįgalus žmogus pagal savo galimybes dalyvautų darbo rinkoje, būtų užimtas, kurtų pridėtinę vertę ir jaustųsi naudingu visuomenės nariu. Jo artimieji taip pat turėtų būti skatinami dalyvauti užimtumo programoje. Tačiau jiems turi būti sudarytos galimybės neįgalų artimąjį palikti valstybės išlaikomame dienos centre, kur jam būtų suteikta medicininė pagalba ir globa.

7. Kad pensininkas gautų orų gyvenimą užtikrinančią pensiją.

Vidutinė Lietuvos piliečio, gyvenusio ir dirbusio savo Tėvynėje pastaruosius 10 metų, vidutinė senatvės pensija turėtų būti ne mažesnė nei vidutinis atlyginimas. Žmogus, mokėdamas mokesčius turi žinoti, kad jis, reikalui esant, galės būti visiškai socialiai apsaugotas, o senatvėje aprūpintas.

8. Kad veiktų valstybinis komercinis bankas, kuris skirstytų valstybės remiamas išmokas, pašalpas ir paskolas.

Šiuo metu Lietuvoje bankų sektorius yra vienas iš turtingiausių, įtakingiausių ir labiausiai stabdančių gerovės kūrimą veiksnių. Dažnai bankai tampa esminiais sprendėjais skirstant lengvatines paskolas būstui ar smulkiajam verslui. Bankai ima nemažus mokesčius už pinigų pervedimą, taip pat gauna didelius pelnus iš valstybės pinigų, už kuriuos ima procentus, perskirstymo. Valstybinis komercinis bankas būtų valdomas valstybės ir jo pelningumas bei veiklos sąnaudos būtų griežtai kontroliuojami. Per jį būtų perskirstomi tik valstybės paramos pinigai (lengvatinės paskolos, socialinės išmokos, stipendijos, pensijos, pašalpos).

9. Kad pilietis galėtų maksimaliai lemti savo sumokėtų mokesčių perskirstymą.

Lietuvos pilietis turėtų turėti teisę 5 procentus savo sumokėto pajamų mokesčio perskirstyti pats: a) 1 proc. savo pajamų mokesčiu galėdamas paremti pasirinktą švietimo ar kultūros įstaigą, b) 1 proc. savo pajamų mokesčiu galėdamas paremti pasirinktą sveikatos apsaugos įstaigą, c) 1 proc. savo pajamų mokesčiu galėdamas paremti pasirinktą nevyriausybinio sektoriaus organizaciją, d) 1 proc. savo pajamų mokesčiu galėdamas paremti pasirinktą religinę bendruomenę, e) 1 proc. savo pajamų mokesčiu galėdamas paremti pasirinktą politinę partiją. Svarstytinos ir kitos tokio pajamų mokesčio savarankiško paskirstymo proporcijos.
 

II. VALSTYBĖ IR JOS VALDYMAS

 

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma. Bet koks mėginimas skaldyti Lietuvos teritoriją, pažeisti valstybinės kalbos statusą – tai kėsinimasis į Lietuvos valstybės suverenumą. Tautos priimta Lietuvos Konstitucija yra patikimas pamatas kurti tautinę demokratinę valstybę, užtikrinti laisvą piliečių saviraišką ir jų prigimtines teises. Todėl būtina saugoti Konstitucijoje įteisintą Tautos valios pirmenybę bei viršenybę, piliečių ir valstybės institucijų teises, pareigas, įgaliojimus ir atsakomybę.

2.1. Valstybės politinės sistemos stiprinimas

Būtina tobulinti visų lygių rinkimų sistemą (įvedant tiesioginį merų bei seniūnų rinkimą, kai bus atlikta atitinkama valdymo reforma bei aiškiai atskirta kiekvienos valdymo grandies kompetencija). Kiekvienam individualiam kandidatui ir rinkimų sąrašui turi būti suteiktas vienodas nemokamos agitacijos laikas per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją. Vyriausioji rinkimų komisija turi būti pertvarkyta taip, kad užtikrintų veiksmingą rinkimų įstatymų pažeidimų prevenciją.

Seimo vykdomas teisėkūros darbas turi būti organizuojamas taip, kad Seimas nebūtų Vyriausybės priedėlis. Veiksminga parlamentinė sistema Lietuvoje bus sukurta tik tuomet, kai Vyriausybė taps vykdančiąja institucija, kurią iš tikrųjų kontroliuoja Seimas. Vyriausybė ir joje atstovaujamos partijos turi įgyvendinti politiką, kuriai pritarė Lietuvos piliečių dauguma.

Veikiančios politinės partijos (ne vien parlamentinės) turi gauti minimalų jų veiklos finansavimą iš valstybės biudžeto. Kiti galimi partijų finansavimo šaltiniai – jų narių mokesčiai, savanoriškos aukos, savanoriškas Lietuvos piliečių pajamų mokesčio dalies pervedimas visuomeninių organizacijų pavyzdžiu. Užsienio asmenims ir tarptautinėms partijų sąjungoms lėšų skyrimą Lietuvos politinėms partijoms Lietuvos įstatymai turėtų drausti.

2.2. Valstybės pareigūnų ir tarnautojų atsakomybė, jų santykis su piliečiais

Valstybės institucijos ir tarnautojai privalo užtikrinti atsakingą tautai ir valstybei priklausančio turto bei kitų vertybių valdymą ir saugojimą, ginti valstybės nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, saugoti savo piliečius nuo išorės grėsmės, ginti valstybės interesus tarptautinėje plotmėje. Valstybės pareigūnai ir tarnautojai pagal jiems nustatytą kompetenciją tarnauja piliečiams. Tautininkai pasisako už kuo aiškesnius politikų ir tarnautojų asmeninės atsakomybės principus.

Piliečiai turi teisę iš valstybės institucijų laisvai gauti visą informaciją, susijusią su viešuoju interesu, teisės aktais bei šių institucijų atliekamomis funkcijomis. Jie turi turėti galimybę viešai reikšti savo nuomonę dėl valstybės institucijų, jų vadovų ir tarnautojų darbo, valstybės uždavinių ir jų vykdymo būdų, užtikrinant, kad jie nebus persekiojami už kritiką.

Valstybės organizuotumą lemia darnus visų valdžios institucijų darbas, dalijimasis informacija bei šiuolaikinė sąveika elektroninėje erdvėje, dalykinis pareigūnų pasirengimas ir sąžiningumas. Daugiau teisių ir įgaliojimų turi būti suteikta savivaldybėms, įskaitant vietinių mokesčių ir rinkliavų administravimo sritį.

2.3. Pagrindiniai valstybės valdymo principai

Tautininkai gina šiuos pagrindinius valstybės valdymo principus:

Lietuvos valstybingumas. Lietuva – laisva ir savivaldi valstybė. Lietuvos valstybės pagrindas – lietuvių tauta. Visi Lietuvos piliečiai įstatymų atžvilgiu – lygūs. Bet kuris lietuvis turi teisę į Lietuvos pilietybę, jei tik nėra kitos šalies pilietis. Lietuvis, turintis ir išlaikantis kitos šalies pilietybę, gali įgyti Lietuvos pilietybę išimties tvarka, kurią nustato įstatymai. Kitos tautybės svetimšalis gali tapti Lietuvos piliečiu tik už ypatingus nuopelnus lietuvių tautai arba Lietuvos valstybei.

Lietuvos teisės viršenybė. Lietuvos valstybėje aukščiausią teisinę galią turi Lietuvos valstybės Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Visi teisės aktai, nuostatos arba sprendimai, prieštaraujantys Lietuvos teisės viršenybei, skelbiami niekiniais nuo pat jų priėmimo.

Lietuvos santvarka. Lietuvos valstybė – demokratinė respublika, kurioje derinami atstovaujamosios ir dalyvaujamosios demokratijos principai. Pagrindiniai tautos ir valstybės gyvenimo klausimai sprendžiami visuotiniu piliečių referendumu. Tautininkai rems principą, kad įstatymo leidybos iniciatyvos ir referendumo iniciatyvos teisę turi turėtų piliečiai pradedant nuo 10 paskutiniuose rinkimuose dalyvavusių piliečių skaičiaus. Parašų rinkimo lape reikalaujamas paso numeris turi būti pakeistas asmens kodu.

Teisės ir laisvės. Piliečių teises garantuoja Konstitucija Jos yra neatsiejamos nuo pareigų. Valstybė turi gerbti savo tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo srityje. Lietuva turi ginti laisvo tautų apsisprendimo teisę.

Valdžių atskyrimo principas. Lietuvoje veikia atskiros valdžios institucijos: įstatymų leidžiamoji – Seimas, vykdomoji – Vyriausybė, teisminė – teismai. Nė vienos iš šių trijų institucijų atstovas negali tuo pačiu metu priklausyti kitoms dviem. Seimo narys, tapęs Vyriausybės ministru, automatiškai praranda Seimo nario mandatą (turi jo atsisakyti).

Savivalda. Ne tik merai, bet ir seniūnai turi būti renkami seniūnijos gyventojų, turinčių Lietuvos pilietybę ir rinkimų teisę, visuotiniais, lygiais, slaptais ir skaidriais rinkimais. Visuomeninės organizacijos ir savivaldybėse registruotos vietinės bendruomenės turi teisę dalyvauti savivaldybių tarybų ir seniūnijų valdžios institucijų rinkimuose.

Demokratiški ir skaidrūs teismai. Tautininkai remia prisiekusiųjų teismų ir tarėjų grąžinimą į Lietuvos teismų sistemą. Žiniasklaidos ir visuomenės atstovams turi būti leidžiama laisvai dalyvauti teismų posėdžiuose, rengti garso ir vaizdo įrašus, o po to juos laisvai transliuoti ir platinti, išskyrus įstatymų nustatytus atskirus atvejus. Piliečiams leidžiama rengti piketus ar kitas akcijas šalia teismo salių, tačiau ne jų viduje.

Viešojo administravimo veiksmingumas. Veiksmingam valdymui būtina užkardyti korupciją valstybės gyvenime, o viešąjį administravimą ir politinę veiklą pajungti pagrindiniams tikslams ir išmatuojamiems uždaviniams įgyvendinti; užtikrinti darnią politinio lygmens sąveiką su valstybės institucijomis ir tarnautojais; stiprinti Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo vaidmenį, priimant svarbiausius valstybės sprendimus; užtikrinti skaidrų viešųjų finansų tvarkymą, sąnaudų ir naudos analizę, priimant sprendimus ekonomikoje; tobulinti ryšį tarp visų valstybinės valdžios grandžių bei strateginių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo stebėseną.

Nusikaltimo ir bausmės atitikimas. Griežtesnės bausmės recidyvistams, narkotikų platintojams, smurtautojams. Už tyčinę žmogžudystę – kalėjimas iki gyvos galvos. Smurto veiksmai ginant savo arba kito asmens gyvybę, sveikatą arba žmogiškąjį orumą nuo prievartos nelaikytina nusikaltimu. Sunkiems smurtiniams ir ekonominiams nusikaltimams, nusikaltimams Lietuvos valstybei arba lietuvių tautai, nusikaltimams žmonijai senatis netaikytina.

2.4. Teisėsauga ir viešasis saugumas

Veiksmingas teisingumą ir teisę užtikrinančių institucijų darbas didina žmonių pasitikėjimą valstybe ir vienų kitais. Dėl to būtina nuolat tobulinti įstatymus, aiškiau apibrėžiant teisės ir teisėtvarkos pažeidimus, tiksliai nustatant atsakomybę už juos ir pašalinant išlygas, kurios dažnai daro juos neveiksmingus. Būtinos sugriežtintos bausmės už kriminalinius ir ekonominius nusikaltimus, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, korupciją, kyšininkavimą, kontrabandą, bet kokį asmens ar turto prievartavimą, narkotikų platinimą, ypač jaunimui. Nusikalstamumui sutramdyti turime suvienyti bendruomenių, policijos, o kai kuriais atvejais ir kariuomenės jėgas.

Valstybės pareigūnų ir tarnautojų korupcinė veikla turi būti vertinama kaip valstybės išdavystė. Ne pagal pajamas gyvenančių valstybės tarnautojų neįteisintas turtas turi būti konfiskuojamas. Deklaruodami savo turtą ir pajamas piliečiai turi nurodyti turimo turto šaltinius bei jų legalumą.

Turi būti parengtos, įgyvendinamos ir nuolat tobulinamos veiksmingos priemonės, mažinančios korupciją. Tai tinkamų teisėsaugos įstaigų darbuotojų darbo ir poilsio sąlygų sudarymas, deramas darbo apmokėjimas, biurokratinio aparato įtakos ir galimybių reguliuoti piliečių gyvenimą mažinimas, didesnė visuomenės įtaka skiriant teisėjus, draudimas valstybės įstaigose dirbti teistiems už ekonominius, kriminalinius nusikaltimus.

Kiekvienas Lietuvos pilietis, kiek leidžia įstatymai, turi teisę ginti save, savo šeimą ir butą. Taip pat niekas neturi teisės likti nuošalyje, kai yra grėsmė valstybės ar kitų piliečių saugumui, turtui. Policininkų veikla turi būti priartinta prie vietos bendruomenės, jų veikla turi būti adekvačiai atlyginama; jie turi talkinti piliečiams sunkiose jų gyvenimo situacijose.

2.5. Prokuratūros veiksmingumas

Įstatymuose įtvirtintas prokuratūros savarankiškumas negali atleisti prokurorų nuo atsakomybės už netinkamai atliktas pareigas ar vengimą jas atlikti. Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams savo tarnybine padėtimi prokuratūroje turi būti sukurta veiksminga vindikacijos sistema.

Tautininkai remia nepriklausomų, įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikose Seimo skiriamų prokurorų instituciją ypatingai svarbiems, rezonansiniams nusikaltimams tirti, taip pat įgyvendinti persekiojimą už stambaus masto korupcinius nusikaltimus bei ypatingus viešojo intereso pažeidimus.

2.6. Teismų reforma

Tautininkai pasisako už prisiekusiųjų teismo sistemos sukūrimą Lietuvoje. Manome, kad tai vienintelis kelias, kuris Lietuvos teisingumo ir teisėsaugos sistemą galėtų išvesti iš pasitikėjimo krizės, susvetimėjimo ir korupcijos, didintų visuomenės suvokimą apie žmogaus ir piliečio teises bei pareigas, ugdytų teisinę kultūrą. Sieksime, kad į Konstitucinį teismą galėtų kreiptis kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis.

Plėtodami ikiteisminio nagrinėjimo, mediacijos ir arbitražo institucijas mažinsime teismų apkrovimą. Taip pat tobulinsime probacijos sistemą (bausmės atlikimą ne įkalinimo įstaigoje, t. y. lygtinį bausmės atlikimą su įvairiais teismo nustatytais apribojimais ir stebėsena). Sieksime palengvinti tesiminės kasacijos tvarką.

Tautininkai pasisako už griežtą ir veiksmingą įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymo tvarką. Valstybės tarnautojai, vengiantys vykdyti teismų sprendimus, privalo būti šalinami iš valstybės tarnybos. Teismų sprendimų nevykdymas turi būti persekiojamas pagal Baudžiamąjį kodeksą. Kita vertus, antstolių vykdomos procedūros turi užtikrinti greitą ir profesionalų teismų sprendimų įgyvendinimą, nepriklausomai nuo to, ar tai susiję su ekonominiais nusikaltimais, ar su kitais įstatymų ir teisės aktų pažeidimais.

2.7. Įkalinimo įstaigos

Valstybė daugiau dėmesio turi skirti įkalinimo įstaigoms ir užtikrinti, kad jos taptų perauklėjimo, o ne „aukštosiomis“ kriminalo mokyklomis ar kvaišalų platinimo centrais. Įkalintieji turi būti pagal galimybes įdarbinami, kad gautas atlyginimas, atskaičius dalį įkalinimo išlaidų, būtų pagrindas greitesnei išėjusiųjų į laisvę reintegracijai į visuomenę.

Kiekvienam to reikalaujančiam kaliniui arba sulaikytajam turi būti skirta vienutė apsaugoti jį nuo kitų kalinių smurto. Ilgainiui turi būti pereita nuo lagerinio tipo kalėjimų prie izoliuotų vienučių, kartu užtikrinant kontroliuojamą įkalintojo bendravimą su artimaisiais irsocialine aplinka, teikiant sveikatos ir socialinio reabilitavimo paslaugas.

Visos įkalinimo įstaigos griežtai suskirstomos pagal nusikaltimų sunkumą ir pobūdį. Nesunkius nusikaltimus padarę asmenys turi būti kuo daugiau įtraukiami į šiuolaikinę probacijos sistemą.

2.8. Viešojo intereso gynimas

Viena iš itin svarbių ir būtinų stiprinti prokuratūros funkcijų – viešojo intereso gynimas. Jis apima žmogaus ir piliečio teises, viešąjį administravimą, saugią gyvenimo aplinką, gamtinės ir kultūrinės aplinkos apsaugą, kitus vietinei bendruomenei, jaunosios kartos fiziniam, protiniam bei dvasiniam vystymuisi bei visai tautai reikšmingus interesus.

Gamtos ir kultūros paveldo niokojimas, rimtai pakenkiant ekosistemai ar kultūros vertybėms, šiurkščiai pažeidžiant gamtosaugos ar kultūros paveldo apsaugos įstatymus – sunkus nusikaltimas, už kurį turi būti baudžiama didele bauda ir realiu laisvės atėmimu. Turi būti užtikrintas realus visuomenės dalyvavimas, kai svarstomi ūkiniai projektai, galintys pakenkti gamtinei ir kultūrinei aplinkai. Visuomeninės organizacijos turi turėti visas galimybes ginti viešąjį interesą teisme. Poveikio aplinkai vertinimas privalo būti nepriklausomas nuo užsakovo – ūkinio projekto vykdytojo. Turi būti nustatytos aiškios ir moksliškai pagrįstos sanitarinės zonos visiems pavojingiems aplinkai objektams ir baudžiama už jų režimo pažeidimus.

Už žiaurų elgesį su gyvūnais, jei gyvūnas dėl to patyrė kančių, turi būti baudžiama viešaisiais darbais ir bauda bei laisvės atėmimu.

2.9. Ryžtinga kova su prostitucija ir lytiniais nusikaltimais

Už prostituciją turėtų būti baudžiamos visos šiame nusikaltime dalyvavusios pusės – prostitucija užsiėmęs asmuo, jo klientas ir sąvadautojas. Atsainus teisėsaugos atstovų elgesys, žinant prostitucijos atvejį, tačiau nesiimant įstatymu įpareigojančių veiksmų, prilygintinas sąvadavimui. Prostitucija, naudojimasis ja ir sąvadavimas priskirtini sunkių nusikaltimų kategorijai.

Nepilnamečių tvirkinimas bei lytinių iškrypimų propagavimas – sunkus nusikaltimas, už kurį fizinis asmuo turėtų būti baudžiamas bauda ir realiu laisvės atėmimu, o kai tokiu propagavimu užsiima juridinis asmuo – jis turi būti panaikintas.

Vadinamojo žmogaus lyties keitimo operacijas tautininkai laiko šarlatanizmu ir nusikaltimu žmogiškumui, asmens teisių pažeidimu, kadangi po tokių operacijų bei kitų „lyties keitimo“ procedūrų rimtai sutrikdoma asmens sveikata ir jam suteikiami moksliškai nepagrįsti medicininiai ir teisiniai lūkesčiai.

2.10. Žmogaus teisės į gyvenimą apsauga

Žmogaus teisė į gyvenimą saugoma nuo pat jo užuomazgos dar prieš gimimą. Tautininkai siekia, kad abortai būtų griežtai draudžiami, išskyrus moksliškai įrodytą negyvo arba neįgalaus kūdikio tikimybę ir tuo atveju, kai gresia ir yra profesionaliai nustatytas pavojus motinos gyvybei. Kriminalinis abortas prilygintinas tyčinei žmogžudystei sunkinančiomis aplinkybėmis, kadangi auka neturi galimybės apsiginti.

Tautininkai pritaria dirbtinio apvaisinimo taikymui, kai šeima turi medicininių sunkumų sulaukti vaikų, tačiau tam naudojant tik sutuoktinių lytines ląsteles (be lytinių ląstelių donorystės). Pasisakome prieš bet kokias manipuliacijas embrionais, kai tai nepateisinama mediciniškai pagrįstu siekimu susilaukti palikuonių bei siekimu apsaugoti motinos sveikatą.

2.11. Nusikaltimai prieš Lietuvą ir okupacijų vertinimai

Komunistinių režimų nusikaltimai prilygintini nacistinių be kitų panašaus pobūdžio totalitarinių režimų nusikaltimams. Tautininkai palaiko baudžiamąjį persekiojimą už totalitarinių režimų nusikaltimų neigimą ir konkrečiai už sovietiniais laikais okupacinio režimo Lietuvos Respublikos piliečiams taikytų represijų, tremčių ir žudymų neigimą.

Sovietų Sąjungos, Lenkijos ir Vokietijos įvykdytos Lietuvos okupacijos, okupacinių režimų, jų karinių, partizaninių, policinių struktūrų vykdytos Lietuvos gyventojų genocido akcijos bei kariniai nusikaltimai turi būti vienodai pripažinti nusikalstamais veiksmais. Už jų vykdymą, teisinimą arba neigimą taikytina tolygi teisinė atsakomybė.

Neturi likti nenubaustas nė vienas lietuvių tautos genocido vykdytojas. Turime pasiekti, kad būtų nustatyti, nubausti ir pasmerkti visi asmenys, gyvenantys bet kur pasaulyje, ir institucijos, vykdžiusios fizinį ir dvasinį genocidą prieš lietuvių tautą. Siekdama šio tikslo Lietuvos Respublika privalo su kitomis valstybėmis sudaryti atitinkamas teisinės pagalbos sutartis.

Nusikaltimai Lietuvai, lietuvių tautai neturi senaties. Kartu ryžtingai kovosime su bandymais juodinti lietuvių tautos istoriją ir kaltinti visą tautą dėl atskirų jos narių nusikaltimų.
 

III. LIETUVOS ŪKIS

 

Vykdydama savo pareigą tautai, valstybė turi tvarkyti jos bendrąjį ūkį, nustatyti ir prižiūrėti bendrąsias teisines normas, reikalingas konstruktyviam žmonių sugyvenimui visuomenėje, ginti ir rūpintis savo piliečių interesais kartu reikalaudama, kad ir piliečiai turėtų ir vykdytų įsipareigojimus valstybei. Visiems piliečiams turi būti užtikrintos sąlygos laisvai, oriai ir pasiturinčiai gyventi, o valstybės valdžia privalo pasirūpinti tautos ir kiekvieno jos nario gerove ir saugumu. Ūkio plėtra yra pagrindas bendruomenės siekiams įgyvendinti ir tautos gerovei pasiekti.

3.1. Ūkio gaivinimo prielaidos

Tautininkai vykdys nuoseklią, skaidrią, stabilią ir nuspėjamą ekonominę politiką, kuri siektų nepalikti esminių problemų ateities kartoms. Daugiausia dėmesio reikia teikti tokiai regioninei politikai ir tokioms ūkio šakoms, kurios leistų silpnesniems ir geografiškai atskirtiems visuomenės sluoksniams aktyviau ir lengviau įsitraukti į produktyvią veiklą arba gauti pajamų, patenkinančių piliečio ir jo šeimos reikmes. Turi būti skatinamos ir remiamos piliečių iniciatyvos turėti ir plėtoti verslą. Smulkusis, taip pat ir pradedamas verslas turi būti atleistas nuo pagrindinės mokesčių naštos, nes taip skatinamas piliečių verslumas, šeimos ūkis, savęs išlaikymo ir savarankiškumo filosofija, taupomos lėšos socialinėms išmokoms.

Ūkis turi būti saugomas nuo įvairių netikėtų sutrikimų bei vidaus ir išorės bandymų daryti įtaką tautos ir valstybės reikalams. Kiekvieno valstybės tarnautojo pareiga – padėti verslui plėtotis, o ne jį varžyti. Nacionaliniam saugumui svarbūs strateginės paskirties objektai ir gamtos ištekliai negali būti valstybės nekontroliuojama privačių asmenų nuosavybė. Seimas turi nustatyti papildomus suvaržymus neprivatizuotinų valstybės ūkio objektų sąrašo keitimams.

Turi būti sudarytos palankios sąlygos ir skatinamos vietinės bei užsienio kapitalo investicijos, pirmiausia mažinant biurokratiją, be reikalo nekaitaliojant mokesčių sistemos ir lanksčiai taikant valstybės biudžeto pajamas didinančias mokesčių lengvatas. Tarptautinio Lietuvos konkurencingumo siekis yra esminis tikslas, tačiau jis neturi būti pagrįstas vien pigia darbo jėga. Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama turi būti naudojama skaidriais būdais ir skiriama griežtai vien pridėtinei vertei kurti bei Lietuvos tarptautiniam konkurencingumui stiprinti. Lietuva turi išlikti gyvybinga ir be Europos Sąjungos paramos (vien iš savo pačios išteklių bei dalyvavimo pasaulinėje konkurencijoje).

Valstybėje neturi įsivyrauti kurios nors užsienio šalies kapitalas. Užsienio ir savojo kapitalo santykis tautos ūkyje turi būti reguliuojamas atsižvelgiant į valstybės ekonominius bei tautos saugumo interesus. Visokeriopai skatinsime lietuvių išeivijos kapitalo investicijas, užsienyje gyvenančių tautiečių intelektualinę pagalbą valstybei, visuomenei ir ūkiui.

Valstybės skatinimo pirmiausia turi sulaukti investicijos, panaudotinos ūkio infrastruktūros plėtimui ir modernizavimui, energetikos ūkio pertvarkai, daug intelektualaus ir kvalifikuoto darbo reikalaujančių įmonių modernizavimui ir plėtrai, jūrų uostų modernizavimui, gamtos išteklių, antrinių žaliavų ir atliekų perdirbimui bei panaudojimui. Lietuva taip pat turi tapti ir aktyvia jūrine ir prekių tranzito valstybe, tinkamai išnaudoti savo pajūrį, stiprinti savo uostus ir prekybinį laivyną, kitą transporto ir logistikos infrastruktūrą. Jūra leidžia intensyviau plėtoti tiesioginius ekonominius santykius su tolimesnėmis šalimis.

Lietuvos, neturinčios žaliavų išteklių, ūkio ateitis – išmanymo ekonomika, modernios technologijos ir mokslui imlūs produktai bei paslaugos. Didžiausia ekonominė Lietuvos vertybė yra joje gyvenantys žmonės, jų gabumai ir talentai, jų darbštumas ir išmanymas. Valstybė privalo skatinti verslą, daugiau investuoti į mokslinius tyrimus, į naujų, kokybiškų ir pasaulio rinkose konkurencingų produktų kūrimą, tokių produktų gamybos technologijų plėtrą. Tik per išmanymo visuomenės bei ekonomikos kūrimą Lietuva gali reikšmingai išplėsti savo eksportą. Valstybės institucijos turi padėti Lietuvos verslui ieškoti tarptautinių rinkų savo prekėms ir paslaugoms.

3.2. Bendrieji ekonominės politikos tikslai

Bendrieji tautininkų siūlomos ekonominės politikos tikslai yra šie:

– gausinti Lietuvoje pasiturinčių piliečių sluoksnį (viduriniąją klasę) kaip pagrindinę Lietuvos Respublikos valstybės suverenumo ir tautos išlikimo atramą, taip pat socialinę pusiausvyrą ir darną;

– skatinti ūkio augimą, kuris turėtų užtikrinti ekonomikos rodiklių priartėjimą prie išsivysčiusių šalių lygio, kartu keliant Lietuvos Respublikos piliečių gyvenimo kokybę ir tausojant aplinką;

– didinti Lietuvos Respublikos energetinės nepriklausomybės, kaip vieno iš svarbiausių šalies politinės ir ūkinės nepriklausomybės veiksnių, laipsnį;

– remti investicijas į šiuolaikines ir perspektyvias gamybines ūkio šakas bei paslaugas ir plėsti tarptautines rinkas lietuviškiems produktams;

– užtikrinti aktyvų valstybės dalyvavimą plėtojant naujas gamybos rūšis, sudarant sąlygas veiksmingam ūkio subjektų, atstovaujančių įvairioms nuosavybės santykių rūšims (privačios, kooperatinės ir valstybinės), bendradarbiavimui;

– skatinti inovacijas, aukštųjų technologijų plėtrą ir aukštos pridėtinės vertės gaminių ir paslaugų kūrimą, tas ūkinės veiklos sritis, kurios nereikalauja didelių žaliavų sąnaudų, o yra paremtos žmogiškųjų išteklių kokybe.

3.3. Socialiai orientuota rinka

Pripažįstame, kad rinkos santykiai greta nuosavybės santykių yra svarbi visų ūkinių santykių dalis. Rinkos santykiai sąlygoja ekonomikos efektyvumo, suprantamo kaip didesnės pridėtinės vertės kūrimas, augimą. Todėl daugelyje ūkio sričių rinkos santykiai yra nepakeičiami ir turi būti palaikomi bei skatinami. Tačiau nereguliuojama rinka sukelia ir tam tikrus visuomeniškai neigiamus padarinius, tokius kaip gamybos ir paslaugų koncentravimas ir net monopolizavimas, visuomenės poliarizavimas ir socialinės įtampos augimas, teritorinis gyvenimo lygio diferencijavimasis, socialinių poreikių tenkinimo ribojimas platiems gyventojų sluoksniams, ir net kelia grėsmių tautos išlikimui. Todėl pasisakome už tai, kad valstybė žymiu mastu reguliuotų rinkos santykius ir aktyviau dalyvautų ekonominėje veikloje. Socialinėje sferoje valstybė turėtų mažinti rinkos santykių pagrindu tenkinamų poreikių apimtis.

3.4. Pramonė

Atsižvelgiant į gana menkus privataus ekonominio sektoriaus investicinius išteklius, valstybė turėtų pati aktyviau projektuoti gamybinių šalies pajėgumų didinimą ir tiesiogiai investuoti į pažangiausius ir perspektyviausius gamybinius projektus.

Turėtume sudaryti sąlygas plėtoti ir kurti pramonės šakas, kurios būtų pagrįstos šiuolaikiniais mokslo pasiekimais, inovacijomis, aukštosiomis technologijomis ir kurtų aukštą pridėtinę vertę. Šios įmonės turėtų tapti šalies eksporto pagrindu. Reikia palaikyti tokių šakų įmones tiesioginėmis visuomeninių lėšų investicijomis. Iš visuomeninių fondų finansuoti specialistų tokioms šakoms rengimą ir perkvalifikavimą bei parengti reikiamą gamybinę infrastruktūrą (inžinerinius tinklus, kelius ir pan.).

3.5. Smulkusis ir vidutinis verslas

Smulkusis ir vidutinis verslas, veikiantis tradicinės pramonės ir paslaugų sektoriuose, yra tautos ūkio pagrindas, valstybės stabilumą palaikančios vidurinės klasės susiformavimo ekonominis pagrindas. Sąžiningai veikiantis vidutinis ir smulkusis verslas turi turėti:

– gerą verslo aplinką, kurią užtikrintų palankus valstybės institucijų požiūris į verslą, realijų pagalba organizuojant verslo subjektų ir valstybės santykius;

– pagerintas verslo kreditavimo ir pirminio lėšų pritraukimo sąlygas, išvystytą rizikos investicijų fondų infrastruktūrą, kurioje dalyvautų ir visuomeninis kapitalas;

– išplėtotą verslo inkubatorių tinklą ir pradedantiems verslams jų teikiamas paslaugas.

3.6. Lietuvos kaimas

Lietuvos kaimas buvo lietuvio gerovės, tautos tradicijų ir dvasios stiprybės šaltinis. Tačiau savo reikšmės kaimas neturi prarasti ir dabar. Valstybė turi galvoti ne vien apie stiprius vidutinius šeimos ūkius, galėsiančius konkuruoti pasaulinėje rinkoje, bet ir apie kaimą kaip apie socialinę, kultūrinę ir dvasinę visumą. Kaime sukauptas didžiulis kraštovaizdžio, gamtinis, ūkinis ir kultūrinis paveldas, kuriuos galima ir būtina panaudoti negamybinėje ekonomikoje.

Privalome naudoti visus būdus kaimo gyventojams įdarbinti, kaimo kultūrinei, moralinei ir žmonių fizinei degradacijai sustabdyti: ekologinės žemdirbystės, kaimo turizmo, smulkiųjų verslų ir amatų skatinimas, kaimo jaunimo ir pagyvenusių žmonių kultūrinės programos, daugiavaikių šeimų rėmimas, etnokultūros palaikymas, o visų pirma – solidarumo, kaimynystės ir kooperacijos stiprinimas. Kryptinga regionų, miestelių ir kaimų savivaldos plėtra turi atsverti natūralią didmiesčių trauką, skatinti jaunimo grįžimą į kaimą, išlaikyti kaimo ir miesto kultūrų ryšį. Valstybė turi remti žemdirbių kuriamą kooperaciją.

Sieksime, kad valstybė nustatytų apribojimus maksimaliam įsigyjamos žemės dydžiui. Įsigyjamos žemės dydis turi būti pagrįstas tiesioginėmis ūkininkavimo reikmėmis, o ne spekuliacijos ar gamybos koncentravimo interesais, kuriant „latifundijas“, neturinčias nieko bendra su darnia Lietuvos žemės ūkio sankloda bei kaimo infrastruktūros plėtra.

Remsime iniciatyvas įstatymiškai apriboti užsienio šalių piliečių teises įsigyti Lietuvos žemę nuosavybėn. Tai vienas svarbiausių uždavinių tautai ir valstybei, todėl prisidėsime prie piliečių iniciatyvos apsispręsti šiuo klausimu visos tautos referendumo būdu.

3.7. Energetika

Pagrindinė pastarojo dešimtmečio problema energetikoje – nuolatinis energijos nešėjų brangimas, dėl kurio brangsta Lietuvoje sunaudojama energija. Dėl to didėja šalies ūkio produkcijos gamybos ir paslaugų teikimo sąnaudos, mažėja jų konkurencingumas bei krinta gyventojų vartojimo lygis. Yra dvi pagrindinės šios problemos sprendimo kryptys: 1) demonopolizuoti energijos rinkas bei sukurti savus stabiliai veikiančius energijos šaltinius ir 2) mažinti energijos vartojimą.

Įgyvendindami pirmąją kryptį palaikysime ir skatinsime:

– atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo plėtrą, įskaitant biokuro (energetinių augalų auginimą ir biologinių procesų pagrindu gaunamų dujų generaciją) bazės plėtimą;

– centralizuoto šilumos tiekimo sistemų pertvarkymą į vietinio biokuro naudojimo sąlygas;

– energijos jungčių su Europos Sąjungos šalimis projektų įgyvendinimą (įskaitant suskystintų dujų importo terminalą);

– importuojamų energijos šaltinių įvairovę tiek pagal jų rūšį, tiek pagal kilmės šalis.

Galimą atominės energetikos plėtrą Lietuvoje (naujos atominės elektrinės statybos projektavimą) tautininkai griežtai sieja su jos ekonominiu konkurencingumu ekologinio saugumo reikalavimais, o svarbiausia – su energetinės nepriklausomybės ir saugumo siekiu. Tautininkams nepriimtina jokia elektrinė, kurios galios rezervo užtikrinimas būtų siejamas su kuria nors viena užsienio valstybe. Atominiai projektai negali užgožti tikslo desinchronizuoti Lietuvos elektros energijos tinklus nuo Rusijos energetinės sistemos.

Įgyvendindami antrąją kryptį:

– skatinsime daugiabučių namų renovavimą, siekdami, kad esmingai sumažėtų jų energetinis imlumas ir padidėtų inžinerinių įrenginių veikimo efektyvumas; tam tikslui bus panaudojamos Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšos; o visą ekonominę riziką dėl vykdomų masinio renovavimo projektų turi prisiimti valstybė (įskaitant ir kreditų grąžinimą iš mokesčių už šildymą sutaupymo);

– išplėšime gyvenamojo fondo renovavimo programą, įtraukdami į ją ir individualius namus (bent jau diagnostinėje ir projektavimo dalyje);

– sugriežtinsime statybos normas taip, kad būtų užtikrinta tikrai energetiškai efektyvių pastatų statyba ir įrengimas.

Visos šios priemonės turės užtikrinti didesnį Lietuvos energetinį savarankiškumą ir sumažinti šalies energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

3.8. Valstybės finansai ir biudžeto politika

Didindami valstybės vaidmenį ekonomikoje ir visuomenės gyvenime, sieksime palaipsniui padidinti per valstybės fondus perskirstomą bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį iki apytikriai 35%. Valstybės lėšų panaudojimui nustatome tokius prioritetus:

1. Šalies nepriklausomybei išlaikyti ir saugumui stiprinti (įskaitant įsipareigojimus skirti krašto apsaugai ne mažiau kaip 2% BVP asignavimus).

2. Socialiniams poreikiams (ypač švietimui, socialinei rūpybai ir sveikatai).

3. Nacionalinei kultūrai plėtoti ir lietuvių tautos tapatybei išlaikyti, jos paveldo išsaugojimui, tęstinumui ir mokslo bei inovacijų pažangai užtikrinti, etnokultūros tęstinumui remti, visuomeninei savanoriškai veiklai skatinti.

4. Pažangioms investicijoms, didinančioms šalies konkurencingumą, imlumą kvalifikuotai darbo jėgai, ūkinės veiklos aktyvinimui, regioniniams gyvenimo kokybės skirtumams šalyje mažinti.

Nuolat laipsniškai mažinsime valstybės įsiskolinimą, matuojamą lyginamuoju svoriu šalies BVP. Sieksime, kad nuolat mažėtų valstybės skolos aptarnavimo išlaidos.

3.9. Valstybės mokesčių politika

Vykdysime mokesčių politiką, siekiančią mažinti skurdą ir socialinę atskirt), mokesčių naštą padalinti taip, kad ekonomiškai silpnesni mokėtojai mokėtų ir absoliučiai, ir santykinai mažesnius mokesčius. Sieksime:

Mažinti netiesioginius mokesčius (PVM ir akcizus), kurie faktiškai yra regresiniai mokesčiai, ar labai palaipsniui didinti juos iki minimalių pagal Europos Sąjungos reikalavimus nustatytų tarifų, o didinti tiesioginius pajamų mokesčius (t. y. pradedant taikyti progresinius gyventojų pajamų mokesčio tarifus, tačiau taip, kad jie nepakenktų viduriniojo visuomenės sluoksnio formavimuisi), įvedant diferencijuotus nekilnojamojo turto mokesčius bei taikant specialiuosius reguliacinio pobūdžio mokesčius monopolinėms struktūroms, plėsime tokių mokesčių bazę.

Vykdyti regioninę ir šakinę investicijų skatinimo politiką taikyti atitinkamas mokesčių lengvatas; sąžiningai veikiančiam smulkiajam ir vidutiniam verslui sudaryti palankesnes mokestines sąlygas, taip pat socialiai atsakingam verslui, kai darbdaviai investuoja lėšas į savo darbuotojų sveikatą, netrukdo steigtis profsąjungoms ir sudaro kolektyvines sutartis.

Išplėsti savivaldybių galimybes vykdyti savarankišką vietinių mokesčių ir rinkliavų politiką.

Gyventojų pajamų mokesčiai turi būti skaičiuojami ne atskirai kiekvienam piliečiui, bet nuo vidutinių kiekvieno šeimos nario pajamų. Atitinkamai nustatomos ir mokestinės nuolaidos daugiau vaikų turinčioms šeimoms, negalią turinčių asmenų globotojams, aukštesnio išsilavinimo siekiantiems šeimos nariams.

3.10. Pinigų ir bankų politika

Sieksime išlaikyti litą kaip Lietuvos Respublikos piniginį vienetą ir palaipsniui grąžinsime Lietuvos bankui visas klasikiniams centriniams bankams būdingas funkcijas. Švedijos banko pavyzdys rodo, kad net ir buvimas Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje netrukdo veikti savarankiškam nacionaliniam bankui, kurio steigėjas yra parlamentas. Mėginsime Lietuvos bankų sektoriuje pritaikyti geriausią Švedijos ir kitų išsivysčiusių šalių praktiką.

Steigsime valstybės nuosavybėje esantį komercinį banką, per kurį Seimas ir Vyriausybė galėtų tiesiogiai veikti bankininkystės paslaugų rinką Lietuvoje. Skatinsime kredito unijų veiklą (kooperatinę bankininkystę), kad Centrinė kredito unija plėstų savo dalį finansinių paslaugų rinkoje.

3.11. Valstybės turtas, valdymo kontrolė, privatizavimas

Siūlome neprivatizuoti ir siekti laipsniškai susigrąžinti valstybės nuosavybėn ar valdymo kontrolėn natūralių monopolijų infrastruktūros objektus bei valstybės nepriklausomybei užtikrinti svarbius objektus. Valstybės įmonių, kurios neturi strateginės reikšmės, privatizavimą tikslinga tęsti.

Būtina užtikrinti veiksmingą valstybės turto (atskirai žemės, kito nekilnojamojo turto, valstybės kapitalo) valdymą. Valstybės turto valdymo efektyvumą reikia vertinti ne tik pagal gaunamą pelną ar finansinę grąžą, bet ir pagal kitus specialius socialinės ir ekonominės naudos rodiklius.
 

IV. INOVACIJOS IR LIETUVOS PAŽANGA

 

Tautininkai siekia visokeriopai skatinti tarptautinį bendradarbiavimą mokslinių tyrimų ir inovacijų (toliau – MTI) bei eksperimentinės (technologinės) plėtros srityse, bet tik dėl pačios Lietuvos interesų. Globalizacijos sukeliamas MTI sistemos problemas spręsime ne atsiribojimo ar uždarumo kryptimi, bet sieksime tolesnės Lietuvos MTI sistemos – žmonių išteklių, infrastruktūros ir kūrybinio potencialo – plėtros, plačiai bendradarbiaujant su pažangiomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Sieksime, kad šis bendradarbiavimas visų pirma būtų naudingas Lietuvai, t. y. kad bendradarbiaudami Lietuvos mokslininkai ir kiti kūrėjai keltų savo kvalifikaciją, semtųsi naujų žinių ir patirties, reikalingos Lietuvai. Priešinsimės bet kokiems kitų valstybių ir globalių struktūrų siekiams pajungti savo tikslams Lietuvos kūrybinį potencialą ir išnaudoti jį savo naudai, t. y. priešinsimės „protų ir idėjų nutekėjimui bei nusiurbimui“ ir pigiam kūrybinio potencialo išpardavimui. Sieksime, kad naujai sudaromuose tarptautiniuose bendradarbiavimo MTI srityje susitarimuose būtų įtvirtinti lygiateisio bendradarbiavimo principai, o anksčiau sudaryti nelygiateisiai susitarimai būtų pakeisti.

4.1. Naujos kartos Lietuvos inovacijų strategija

Sieksime, kad Lietuvoje, perimant pasaulinę patirtį ir atsižvelgiant į nacionalinę specifiką, būtų parengta naujos kartos inovacijų strategija, kurioje būtų užtikrinta visų inovacijų ciklo etapų (fundamentiniai moksliniai tyrimai – taikomieji moksliniai tyrimai – technologinė plėtra – inovacijos) darna ir patvirtintos priemonės, įgalinančios naujoms, konkurencingoms technologijoms ir produktams kurti efektyviai panaudoti turimą ir toliau plėtojamą Lietuvos mokslinį ir kūrybinį potencialą.

Sieksime, kad naujoji inovacijų strategija Lietuvos mokslininkams ir verslininkams sudarytų sąlygas drauge čia Lietuvoje įgyvendinti Lietuvoje gimusias idėjas ir jas paversti konkurencingomis technologijomis bei produktais.

Sieksime, kad naujos kartos inovacijų politika Lietuvos mokslininkams ir verslininkams užtikrintų galimybes kurti užbaigtas technologijas, produktus ar sistemas, kurios iš karto galėtų būti pateikiamos į rinką ir užtikrintų aukščiausią pridėtinę vertę.

4.2. Veiksmingas Taikomųjų mokslų, technologinės plėtros ir inovacijų įstatymas

Sieksime, kad būtų priimtas ir tobulinamas Taikomųjų mokslų, technologinės plėtros ir inovacijų įstatymas, kuriame būtų patikslinti visi inovacijų ciklo sąvokų terminai ir sudarytos teisinės prielaidos kurti harmoningą Lietuvos inovacijų sistemą, kuri leistų laisvai atsiskleisti visam Lietuvos kūrybiniam potencialui (nuo moksleivio, studento ar jauno mokslininko iki inžinieriaus-išradėjo, technologinių programų vadybininko ar verslininko), t. y. visiems proceso dalyviams būtų sudarytos vienodos ir palankios sąlygos kurti.

Technologinės plėtros etapą įstatyme sieksime įvardyti kaip vieną svarbiausių inovacijų ciklo etapų, užtikrinančių veiksmingą mokslo rezultatų perdavimą verslui ir kurio veiklai valstybė turėtų skirti didžiausią dėmesį. Sieksime, kad šiame ir susijusiuose poįstatyminiuose teisės aktuose būtų įtvirtinta pasaulinėje praktikoje plačiai naudojama technologinės parengties klasifikacija, leidžianti skaidriai ir objektyviai vertinti pagrindinių inovacijų ciklo etapų ir ypač technologinės plėtros etapo rezultatus.

Įstatymo nuostatomis sieksime padidinti valstybės biudžeto ir ES paramos lėšų, skiriamų moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms skatinti, remti bei finansuoti, panaudojimo efektyvumą.

4.3. Lietuvos inovacijų sistemos institucinė ir reguliavimo sričių pertvarka

Sieksime, kad pagal siūlomą priimti Taikomųjų mokslų, technologinės plėtros ir inovacijų įstatymą būtų pertvarkyta Lietuvos MTI sistemos institucinė sandara ir reguliavimo sričių pasidalinimas tarp valstybės institucijų: siūlysime, kad už valstybės politikos fundamentinių mokslų srityje formavimą ir įgyvendinimą būtų atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija, o už valstybės politikos taikomųjų mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų srityse įgyvendinimą – Ūkio ministerija.

Lietuvos mokslo tarybos ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros pagrindu siūlysime įkurti:

a) Lietuvos mokslo ir technologijų tarybą – patariamąją ir ekspertinę instituciją mokslinių tyrimų ir technologijų klausimais, atskaitingą Seimui ir Vyriausybei,

b) Lietuvos mokslo fondą – instituciją, pavaldžią ŠMM ir įgyvendinančią valstybės politiką fundamentinių mokslinių tyrimų srityje,

c) Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūrą MITA – pavaldžią ŪM ir įgyvendinančią valstybės politiką taikomųjų mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų srityse.

Reikalausime, kad pagal naujai apibrėžtas konkrečių šių valstybės institucijų misijų apibrėžimus būtų stiprinami jų administraciniai gebėjimai.

Dabartinių valstybės mokslo institutų ir centrų pagrindu siūlysime steigti nacionalinius technologinius centrus, kuriuose, be mokslinių tyrimų, būtų plėtojami ir technologinės plėtros, t. y. naujų technologijų bei produktų, reikalingų valstybei, kūrimo darbai.

4.4. Valstybės užsakymas MTI veiklai ir strateginių, nacionalinės svarbos technologijų kūrimas

Siūlysime įvesti valstybės užsakymo mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklai schemą valstybėje, kuri įgalintų ne tik papildomai skatinti inovacijas bei didinti Lietuvos verslo konkurencingumą, bet ir sudarytų sąlygas valstybei formuoti nacionalinės svarbos strateginių technologijų, gaminių ar paslaugų užsakymus mokslo ir verslo subjektams. Mes manome, kad globalizacijos ir aštrios konkurencijos sąlygomis Lietuva privalo kurti naujas technologijas pasirinktose srityse (o esant reikalui ir kartoti jau sukurtas kitose valstybėse), kad turėtų bent kokį nepriklausomumo nuo konkurentų ir net sąjungininkų garantą, galintį užtikrinti nacionalinius strateginius interesus tiek konkurencinėje veikloje, tiek esant krizinėms situacijoms. Tai taip pat siejasi ir su šiuolaikinių nacionalinės svarbos infrastruktūrų kūrimu, kur Lietuvos mokslininkai, inžinieriai, technologai ir verslininkai gali pasiūlyti savų sprendimų.

Siūlysime tobulinti valstybės biudžeto įstatymą, pritaikant jį valstybės užsakymo mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklai schemai, t. y. siūlysime perskirstyti valstybės biudžeto lėšas ir numatyti suinteresuotoms sektorinėms ministerijoms asignavimus, kuriuos jos galėtų skirti taikomųjų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklai. Manome, kad šios ministerijos geriau žino, kokios naujos technologijos ar produktai reikalingi ir strategiškai svarbūs jų reguliuojamoms viešojo valdymo sritims.

Manome, kad valstybės užsakymų formavime kaip ekspertinė ir patariančioji institucija, turėtų dalyvauti tautininkų siūloma Lietuvos mokslo ir technologijų taryba, sudaryta iš iškiliausių Lietuvos mokslininkų, inžinierių bei verslininkų.

Šūkį „Rinkis prekę lietuvišką!“ mes siūlome išplėsti į „Padarykime patys!“ arba „Turėkime savo!“.
 

V. LIETUVA IR KITOS ŠALYS, UŽSIENIO POLITIKA

 

Tautininkai įsitikinę, kad tarptautinis bendradarbiavimas saugumo klausimais stiprina taiką pasaulyje, gerina tautų ir valstybių tarpusavio supratimą. Nors vienodų taisyklių, siekiant užtikrinti laisvę, orumą ir apsaugoti gyvybę, skirtingoms valstybėms taikyti neįmanoma, tarptautinis bendradarbiavimas be išlygų turi būti derinamas su pagarba kiekvienai tautai.

Santykiai su kitomis šalimis. Kiekviena tauta yra vertybė ir turi teisę būti šeimininkė savo šalyje. Maža ar didelė tauta turi vienodas teises į laisvę ir nepriklausomybę. Tautinis orumas, tautos savimonė ir laisva protėvių dvasia ne kartą padėjo mūsų tautai išlikti bei atgauti nepriklausomybę, todėl lietuvių tauta turi palaikyti visas nepriklausomybės siekiančias tautas.

Santykius su kitomis tautomis ir valstybėmis tautininkai grįš pagarba, abipuse nauda, istoriniu ir moraliniu teisingumu, ieškos sutarimų. Kaimyninėms ir kitoms valstybėms Lietuva turi tapti reikalinga kaip tautinių nesutarimų sprendimo tarpininkė ir pusiausvyros sergėtoja. Lietuviškosios diplomatijos prioritetas – ekonominio bendradarbiavimo ir tarptautinių rinkų plėtra lietuviškiems produktams.

Užsienio politikoje Lietuva turi aktyviai veikti Europos šalių saugumo ir bendradarbiavimo struktūrose, užsitikrinti visų pasaulio valstybių paramą ir pagarbą. Tautininkai sieks, kad Lietuva atsakingai ir oriai dalyvautų Siaurės Atlanto sutarties organizacijoje, atsižvelgdama į lietuvių tautos ir valstybės šimtametės istorijos suformuotas, išpuoselėtas ir išsaugotas vertybes ir jomis vadovaudamasi.

Santykiai su Europos Sąjunga. Tautininkai nepritaria siekiams Europos Sąjungą paversti dar viena supervalstybe. Europos Sąjunga, kaip tarptautinė organizacija, turi vadovautis ją sudarančių valstybių narių lygiateisiškumo principu ir gerbti kiekvienos valstybės narės teisėtus interesus. Jos biurokratinis aparatas neturėtų plėstis, atvirkščiai – jis turėtų būti mažinamas, paliekant tik pačias būtiniausias valstybių narių deleguotas funkcijas ir konkrečius įpareigojimus, kartu užkertant kelią smulkmeniškam kišimuisi į valstybių narių vidaus reikalus. Europos Sąjunga neturi paminti kiekvienos valstybės narės konstitucinio savarankiškumo.

Detalesnius santykius su Europos Sąjunga bei tautininkų požiūrį į Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą nustato kiti tautininkų programiniai dokumentai. Visos Europos Sąjungos šalys privalo laikytis savo įsipareigojimų, tačiau taip pat ir subsidiarumo bei nesikišimo į kiekvienos šalies išimtinę kompetenciją principų.

Bendradarbiavimas ir baltiškasis solidarumas. Lietuva turi stiprinti bendradarbiavimą su visomis demokratinėmis Europos bei pasaulio valstybėmis, ypač su bendro likimo – Latvija ir Estija, taip pat su tautomis, parėmusiomis Lietuvą kovoje dėl nepriklausomybės. Turime stiprinti broliškų baltų tautų bendradarbiavimą kultūros, mokslo, užsienio politikos ir ekonomikos srityse.

Tautininkai palaiko bendros baltiškosios informacinės ir kultūrinės erdvės Lietuvoje ir Latvijoje sukūrimą, lietuvių ir latvių kalbų mokymą abiejų šalių bendrojo lavinimo mokyklose.

Santykiai su Lenkija. Santykius su Lenkija temdo 1920 m. Suvalkų sutarties laužymo ir Vilniaus krašto okupacijos pasekmės. Modernėjanti Lenkija privalo šią problemą pripažinti ir ją demokratiniu, garbingu ir palankiu Lietuvai būdu išspręsti. Nauja sutartis su Lenkija turi būti pasirašyta abipusio pasitikėjimo sustiprinimo pagrindu. Lenkija turėtų atsisakyti kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus politikos, tarptautinio spaudimo ir Lietuvos šmeižimo.

Lietuvai reikalingi abipusiai naudingi santykiai su Gudija, Ukraina, taip pat Rusija. Rusija turi atsisakyti mėginimų vienaip ar kitaip veikti Lietuvos likimą ir kaip sovietinės imperijos teisių perėmėja viešai pasmerkti sovietinę Lietuvos aneksiją, atlyginti per ją padarytus nuostolius. Lietuva turėtų siekti, kad Ukraina kuo greičiau taptų Europos Sąjungos nare, jeigu ši Sąjunga bus laisva valstybių konfederacija. Parama demokratiniams procesams Gudijoje turi būti siejama su gudų nacionalinės savimonės stiprinimu, jos nacionalinės kultūros plėtra, kitaip liberalios demokratijos vertybės Gudijoje neprigis, o tarptautinės paramos lėšos bus tuščiai iššvaistytos.

Karaliaučiaus kraštas. Lietuva negali būti abejinga Mažosios Lietuvos likimui. Sis lietuvių gyventas kraštas yra mūsų raštijos, tautinio atgimimo lopšys. Čia gyvenančių lietuvių teisinė padėtis bei etnokultūrinio palikimo išsaugojimas turi būti Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir tautininkų rūpestis. Sieksime, kad didėtų Lietuvos kultūrinė ir ekonominė įtaka Karaliaučiaus krašte, rūpinsimės jo lietuvių bendruomene, palaikysime joje investuojančius verslininkus. Lietuva kartu su kitomis Europos šalimis turi pasiekti, kad Karaliaučiaus kraštas kuo greičiau taptų demilitarizuota zona. Sieksime, kad sovietinio režimo įvykdytas Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas būtų pripažintas tarptautiniu mastu.

Tarptautinės organizacijos. Tarptautinės sąjungos prasmingos tiek, kiek atitinka Lietuvos interesus. Jos negali tapti priedanga diegti lietuvių kultūrai ir pasaulėžiūrai svetimas idėjas. Turime bendradarbiauti su visomis politinėmis grupėmis, kovojančiomis už tautinių ir dvasinių vertybių, tradicinės šeimos išsaugojimą, esame prieš „eurocentralizaciją“ ir „eurovaldininkų“ diktatą. Lietuva Europos Sąjungoje turi likti visiškai savarankiška visose srityse, kurios svarbios tautos gyvenimui ir stiprinimui. Turi būti nustatyta tvarka, kaip laisvai susigrąžinti Europos Sąjungai bei kitoms tarptautinėms organizacijoms deleguotas funkcijas.

Tautininkai nepritars jokiems siūlymams, kuriuos įgyvendinus mažėtų lietuvių tautos atsparumas ir silpnėtų Lietuvos valstybė. Mes suprantame europinės integracijos naudą ir jau prisiimtus įsipareigojimus, tačiau pirmenybę teiksime lygiateisiškais pagrindais derinamai tautinei valstybių politikai. Derindami Lietuvos teisės sistemą prie tarptautinių normų pirmiausia turime stiprinti Lietuvos ekonomiką ir ūkio konkurencinį pajėgumą. Turime stiprinti išoriniams poveikiams atsparią tautinę savimonę, sąmoningumą, pasirengimą ir – taip pat įstatymais – neutralizuoti vis stiprėjančias neigiamas įtakas tautiniam savitumui.

Kai kurie svarbiausi tautininkų principai užsienio politikoje:

Tautų suverenumas. Kiekviena tauta yra absoliutus politinis suverenas savo istorinėje etninėje Tėvynėje. Tauta pati apsisprendžia kurti savo tautinę valstybę arba gyventi kitų valstybių sudėtyje.

Tautininkų brolybė. Visų šalių tautininkai, pripažįstantys šiuos principus, yra bendražygiai. Lietuviai tautininkai remia visų tautų siekius gyventi savose tautinėse valstybėse aukščiau apibrėžtose erdvėse.

Europos Sąjunga. Šiandieninė Europos Sąjunga, iš tarpvalstybinės struktūros virstanti viršvalstybine – absoliučiai nepriimtina. Ji turėtų arba transformuotis į Tautų Europą, kurią sudarytų laisvos tautinės valstybės, arba ilgainiui išnykti. Sprendimai, peržengiantys Lietuvos suverenumą, privalo būti svarstomi jos piliečių referendumu, pagal konstitucines normas – ¾ balso teisę turinčių piliečių balsais.

NATO. Siaurės Atlanto Sutarties Organizacija yra suverenių valstybių sąjunga bendriems strateginiams tikslams ir uždaviniams. Pripažindami šios organizacijos vertę, esame realistai – regėdami joje vyraujantį vienos valstybės vaidmenį ir šioje valstybėje bręstančią krizę, remiame savo šalies narystę šioje organizacijoje tol, kol tai atitinka mūsų valstybinius interesus.

„Baltoskandija“. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių užsienio ir tarptautinio bendradarbiavimo politika turi turėti aiškų ir stiprų vektorių, nukreiptą į Siaurės šalis. Istoriškai ir jau nuo Sąjūdžio laikų tokia europinė politika buvo apibūdinama kaip baltoskandiškojo bendradarbiavimo regiono kūrimas, apimantis kuo glaudesnį kultūrinį, mokslinį, ekonominį ir politinį bendradarbiavimą, atsispiriant galimam didžiųjų Europos valstybių diktatui, lygiateisiškais pagrindais kuriant bendras regiono vystymo strategijas.

„Baltokarpatija“. Atsižvelgdami į istorines, kultūrines ir geopolitines realijas, siekiame glaudžios Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos sąjungos, ateityje – galimo Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir kitų regiono šalių konsolidacijos į bendrą bloką, kurį galima sąlygiškai pavadinti Baltokarpatija. Šią strateginę sąjungą laikome laisvų tautinių regiono valstybių atsaku Maskvos, Varšuvos, Briuselio politinio vyravimo siekiams. Sąjungą sudarančios šalys nesikiša viena į kitos vidinę santvarką. Jos užtikrina sąjungą sudarančių valstybių titulinių tautų teises savo valdomose teritorijose. Reikia stiprinti Baltijos ir Juodosios jūros regionų bendradarbiavimo vektorių – tam gerai pasitarnauja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas.

Geros kaimynystės principas. Gera kaimynystė įmanoma tik atkūrus istorinį, moralinį, politinį teisingumą. Valstybės, okupavusios kitų valstybių etnines istorines teritorijas ir dėl to neapgailestaujančios, negali būti geros kaimynės.
 

VI. KRAŠTO APSAUGA

 

Nuosekliai sieksime, kad galutinai būtų įgyvendintos kertinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, priimtos visuotiniu Lietuvos piliečių referendumu 1992 metais: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (3 straipsnis); „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“ (139 straipsnis); „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“ (139 straipsnis).

Pagrindiniai tautininkų siūlomi principai:

Sieksime, kad šalies gynybinė sistema pasiektų lygmenį, kuris atgrasintų potencialų priešininką imtis planuoti aktyvius karinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę – kaina, kurią jis sumokėtų, turi būti didesnė už planuojamą naudą.

Stengsimės, kad visi Lietuvos piliečiai, valstybinės ir visuomeninės organizacijos karinės agresijos ar krizių metu turėtų galimybę atlikti savo konstitucinę pareigą ir įneštų tinkamą indėlį į krašto gynybą.

Manome, kad nusikalstama yra skatinti nuomonę, kad kažkas ateis ir apgins mus. NATO partnerių įsipareigojimai mūsų šalies atžvilgiu yra labai svarūs, tačiau pirmiausia privalome tikėti ir pasitikėti savo jėgomis.

Esame įsitikinę, kad Lietuvos tautos sūnūs ir dukros mokės apginti savo šalį, jei jie tiki savo valstybe. Todėl dėsime visas pastangas, kad šis pasitikėjimas būtų atkurtas ir sustiprintas. Reikalausime, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas ir valdžia įvertintų bei tinkamai atlygintų visiems, kurie valstybės atkūrimo sunkmečiu prisidėjo prie šalies gynybinės sistemos atkūrimo.

Gynybinės sistemos stiprinimas. Niekas iki šiol nepasiūlė veiksmingesnio ginkluoto priešinimosi būdo už teritorinę gynybą. Tobulėjant karinei technikai ir modernėjant ginkluotei, ši taktika išlieka kaip vienas iš pigiausių ir veiksmingiausių gynybos būdų, siekiant apsiginti prieš neretai gerokai gausesnį ir geriau aprūpintą priešą. Todėl stengsimės įtvirtinti teritorinės gynybos idėją, atkurdami Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme numatytas kari nes apygardas, suvienijant visus šiose teritorijose esančius gynybos išteklius. Visi kiti krašto apsaugos sistemos struktūriniai padaliniai privalo stiprinti šių regionų gynybinę galią.

Manome, kad tarptautiniai kariniai įsipareigojimai turi būti vykdomi – mūsų kariai ten pelno valstybei nemažą politinį pripažinimą, pasitikrina kovinėje aplinkoje, įgauna neįkainojamos kovinės patirties. Tačiau karinių misijų aprūpinimas neturi užgožti pagrindinio tikslo – savo krašto gynybinės sistemos vystymo.

Ginkluotosiose pajėgose pagaliau turi baigtis nieko neduodančios „reformos dėl reformų“ bei transformacijos, kurių jau galų gale nebesupranta ir patys iniciatoriai. Gynybinė sistema turi stabilizuotis, žmonės, dirbantys šioje srityje, privalo nukreipti savo potencialą šalies gynybinės sistemos stiprinimo linkme, o ne tenkinti nuolat besikeičiančių vadų ir politinių vadovų asmenines ar partines ambicijas.

Gynybinis potencialas. Visas šalies žmogiškasis potencialas bei materialinis resursas agresijos akivaizdoje privalo kryptingai pasitarnauti gynybiniams tikslams. Juk „karą pradeda profesionalai – pabaigia rezervininkai“. Esame įsitikinę, kad neatidėliojant reikia pradėti organizuoti mobilizacinį – gynybinį rezervą, įtraukiant jį į gerai parengtus sąveikius gynybinius planus.

Būtina pertvarkyti ir geriau panaudoti aktyviojo rezervo pajėgas, kurios karo metu teritorinės gynybos sistemoje prisiimtų pagrindinį vaidmenį. Taikos metu šios pajėgos efektyviai galėtų būti panaudojamos stabilizuojant krizines situacijas, šalinant stichinių nelaimių padarinius.

Manome, kad neleistinai buvo išstumta iš aktyvios veiklos Saulių sąjungos organizacija. Būtina pakelti jos statusą visuomenėje, atnaujinti materialinį-techninį aprūpinimą, stiprinti vadovaujantį personalą bei patikėti šiai organizacijai daugiau taikos ir karo meto užduočių. Šaulių sąjunga ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos turi įeiti į bendrą tautos savigynos sistemą.

Pasitikėjimas ir pripažinimas. Tik motyvuotas ir pasitikintis savo valstybe pilietis tinkamai gali atlikti konstitucinę pareigą. Valstybė privalo išnaudoti visas galimybes ugdant bei skatinant tautiškumą, patriotizmą, meilę savo Tėvynei. Tarnavimas Lietuvos ginkluotosiose pajėgose turi tapti garbės reikalu kiekvienam jaunuoliui.

Manome, kad valstybė privalo tinkamai skatinti savo piliečius, dalyvaujančius jos gynybinėje sistemoje. Reikia atsižvelgti į mūsų šalies istorinę praktiką, be to, turime galimybę išanalizuoti kitų toliau pažengusių karyboje šalių išmoktas pamokas, atrinkti bei pritaikyti jas skatindami savo karius.

Valdžia negali vien tik reikalauti – ji privalo ir atlyginti už tarnavimą valstybei: nemokamas mokslas, stipendijos, nemokamas medicininis aprūpinimas, karinė pensija, ištarnavus tam tikrą skaičių metų aktyviajame rezerve, sveikatos bei gyvybės draudimai, pirmenybė užimti pareigas valstybinėse įstaigose – tai tik dalis priemonių, kurias valstybė gali ir privalo panaudoti aktyviojo rezervo kariams skatinti. Kita vertus, valdžia turi sukurti tokią mokesčių sistemą, kuri nebūtų naudinga vengiantiems atlikti savo konstitucinę pareigą.

Manome, kad tinkamai nebuvo įvertinti 1990–1992 metų savanoriai, o ypač 1990–1991 m. savanoriai-kūrėjai, taip pat šauliai, pasieniečiai, SKAT savanoriai, mokomojo junginio „Geležinis vilkas“ kariai, karininkų kursų kariūnai, todėl sieksime atkurti istorinį teisingumą, deramai atlyginant šiems žmonėms už jų tvirtą poziciją bei nuveiktus darbus kuriant ginkluotąsias pajėgas. Tai paskatintų dabartinį jaunimą sekti savo tėvų, vyresniųjų brolių ir sesių pėdomis.

Grėsmės. Ilgai buvome „šiaurės vakarų kraštas“ Rusijos imperijos sudėtyje, po to dar pusę amžiaus – okupuoti sovietų. XXI a. pradžioje imperinės nuotaikos Rytuose išlieka. Kelerių metų senumo įvykiai rodo, jog dirbtinai eskaluojant, galima per palyginti trumpą laiką „paleisti“ mechanizmus, aktyvuojančius senas užrūdijusias etninės, ideologinės ir religinės nesantaikos spyruokles ir kitose valstybėse.

2010 m. prezidento rinkimai Ukrainoje, pilietybės klausimas Latvijoje, Bronzinio kario paminklo perkėlimo incidentas Estijoje, galiausiai mėginimas išryškinti neva „lenkų diskriminacijos Vilniaus krašte faktus“ – tai akivaizdūs pavyzdžiai, kaip galima daryti įtaką įvykiams, kurie gali susilpninti saugumą palyginti stabiliose valstybėse, taip pat sumažinti jų prestižą ir pabloginti tarptautinį įvaizdį. Kišimasis į kitos valstybės reikalus ir jos saugumo destabilizavimas gali vykti ne tik fizinėje erdvėje.

Kibernetines atakas, kuriam laikui suparalyžiavusias Estijos informacinius tinklus, taip pat ne tokias pastebimas, bet palaipsniui žalą darančias informacines operacijas irgi galima įvardyti kaip agresiją prieš valstybę. Šiuo „virtualios agresijos“ atveju palyginti mažomis sąnaudomis siekiama aiškių tikslų: sutrikdyti institucijų veiklą, paveikti visuomenę. Palaužti kolektyvinę valią ir priešintis bandoma trikdant informacinių komunikacijų veiklą arba formuojant negatyvius vertinimus bei angažuotą požiūrį net į neutralius įvykius ir reiškinius. Informacinis ir psichologinis „apdorojimas“ – tai ne tik vienadienis šalies gyventojų demoralizavimas, bet ir ilgalaikis siekis palaužti vertybių sistemą bei tapatinimąsi su valstybe, jos kultūra, atimti valią priešintis.

Lietuvos kariuomenė turi laikyti prioritetu išvystyti mokslinį ir eksperimentinį gynybos potencialą, plėtoti KTU Gynybos technologijų institutą, kuris ne kartą įrodė galintis kariuomenei pasiūlyti naujausių technologijų karybos srityje bei leistų pačiai šaliai tapti naujų gynybos technologijų, ginklų kūrėja ir tiekėja, taip papildant Lietuvos valstybės biudžeto pajamas ir sutaupant bei optimizuojant lėšas, kurios dabar skiriamos brangiai ginkluotei įsigyti užsienyje.

NATO ir mūsų sąjungininkai. Lietuvos narystė NATO, paremta mūsų strateginiais, politiniais, ekonominiais, moraliniais interesais – yra viena mūsų valstybės saugumo ir suverenumo garantijų. Siaurės Atlanto sutarties pagrindas – 5 straipsnis, įtvirtinantis kolektyvinės gynybos principą, – kad šalys narės ginkluoto puolimo prieš bet kurią iš jų atveju ateis viena kitai į pagalbą – ir kiekviena atskirai, ir visos kartu. Sis principas užtikrina, kad nė vienai šaliai neteks pasikliauti vien tik savo pačios pastangomis ir ekonominiais resursais, jei iškils pavojus saugumui. Bet nė viena valstybė neatsisako teisės vykdyti nacionalines prievoles prieš savo piliečius ir neišsižada atsakomybės už savo pačios gynybą (apie tai kalba trečiasis Vašingtono sutarties straipsnis). Tačiau turime įsisąmoninti, kad niekas mūsų negins, jeigu patys neinvestuosime į savo šalies apsaugą, nes tai ir yra svarbiausias indėlis į kolektyvinės gynybos sąjungą. Jei to nepadarysime, negalime tikėtis NATO šalių palaikymo. Taip pat svarbu išsaugoti veiksnią ir aktyvią politinę šalies vadovybę ir institucijas, ginančias Lietuvos interesus.

Lietuva turi siekti glaudesnio Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo gynybos srityje. Bendros šalių pastangos galėtų atsispindėti kibernetinės gynybos bei energetinio saugumo srityse, taip pat stiprinant Europos šalių karinę energetinio saugumo dimensiją mokslinio bendradarbiavimo, pratybų srityse bei siekiant efektyvumo operacijose.

Žvalgybinė veikla ir kontržvalgyba. Užsienio žvalgybos tarnybų veikla naujojoje saugumo aplinkoje kaip karinė grėsmė yra sumažėjusi, tačiau užsienio žvalgybos tarnybų priešiškos veiklos keliamas pavojus politinėje-ekonominėje erdvėje yra didelis ir ateityje nemažės.

Būtina stiprinti Valstybės saugumo departamento funkcijas, susijusias su valstybės teritorijos vientisumo išsaugojimo, korupcinių poveikių užkardymo, socialinės darnos užtikrinimo, kultūrinio, informacinio ir ekologinio, energetinio bei kitokio ekonominio saugumo uždaviniais.

Tautos jėga – vienybėje! Taip įrašyta Tautininkų sąjungos vėliavoje, nes tik vieninga tauta gali sukurti ir išsaugoti stiprią valstybę. Remdamiesi istorine patirtimi, kviečiame visas politines ir visuomenines organizacijas suvienyti ekonominius, politinius, kultūrinius veiksmus ir siekius dėl Lietuvos valstybės ateities, jos nepriklausomybės ir gerovės.